Liepos 3-iąją, Zenonui Šteiniui, Kybartuose gimusiam dailininkui, karikatūristui, režisieriui, animatoriui būtų sukakę 80 metų. Bohemiškai gyvenusio menininko gyvenimas netikėtai nutrūko 1997-aisiais, pačiame kūrybos įkarštyje. Apie jo biografiją išsamiai pasakoja Kristinos Vaitkevičienės straipsnis „Filosofinės animacijos meistras geriausiai jautėsi Kybartuose“ („Santaka“, 2010 11 03). Jubiliejaus proga kviečiame įdėmiau pažvelgti į jo kūrybą: karikatūras ir animacinius filmus.
Karikatūros gilios, o jų temų amplitudė plati
Piešti karikatūras Z. Šteinys pradėjo dar studijuodamas Kaune, kur 1971 m. baigė Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. 2002 m. Lietuvos kino studija išleido Z. Šteinio karikatūrų knygą „Toks gyvenimas“, leidžiančią apžvelgti talentingo piešėjo kūrybos amplitudę.
Karikatūra apskritai yra žanras, reikalaujantis kritinio mąstymo ir įžvalgos. Ką įžvelgė dailininkas Zenonas? Svarbiausia jo karikatūrų tema yra santykiai tarp vyro ir moters, į kuriuos cikle „Jis ir ji“ žvelgė kandžiai ir be iliuzijų. Jo vaizduojamos moterys yra erotiškos gražuolės arba stambiagabaritės namų šeimininkės, kovojančios dėl vyrų dėmesio. Laimi pirmosios. Šios dažniausiai neištikimos savo vyrams arba meilužiams, piešiamas raguoto vyro įvaizdis. Vyrai kvailoki, neištikimi savo žmonoms palaidūnai. Vis dėlto vieni be kitų jie negali. Visą tikrovę persmelkia vienintelis santykis tarp Jo ir Jos, poros atitikimas ar neatitikimas yra gyvenimo esmė, o kylančios problemos praktiškai neišsprendžiamos.
Ciklas „Malūnai“ plėtoja garsiausio pasaulio keistuolio Don Kichoto motyvą, irgi perkeldamas jį į vyrų ir moterų santykius. Kartais malūnas yra lyg moteris, o jį puolantis išprotėjęs riteris – vyras. Vienoje brandžiausių karikatūrų vyras ir moteris tampa vėjinio malūno sparnais, „primalančiais“ daug mažylių su vėjo malūnėliais. Būtent šiuo karikatūrų ciklu susidomėjo Don Kichoto tėvynainiai ispanai.
Ciklas „Kariuomenė“ pajuokia masinius reiškinius, individualumo praradimą ir kritinio mąstymo stoką. Subtilų išnaudojamų gyvūnų kerštą žmogui atskleidžia ciklas „Gyvūnai stebi mus“.
Sporto pasaulyje Zenonas įžvelgia daugelį įprasto gyvenimo reiškinių, kuriems suteikia komišką atspalvį: štai futbolininkas kaip dailininkas pasiėmęs pieštuką matuoja vartų aukštį, kad galėtų „meniškai“ įmušti įvartį, kitur teisėjai kaip sportinius pasiekimus vertina moterų apvalumus, dar kitur futbolo vartai tampa muitine ir įvarčiui įmušti reikalingas leidimas (ciklas „Sportas“). „Toks gyvenimas“ yra ciklas, kuriame menininko įžvalgos pasiekia didžiausios apibendrinančios filosofinės gelmės. Vaizduojamas šeimos tėvas, laistantis medį, kad galėtų pasikarti. Kitur matome žmogų, nukryžiuotą ant stalo įrankių vardan mokslo. Dar kitur angelas gudriai nupjauna šaką, ant kurios sėdi kartu su velniu, ir nuskrenda smagus, o velnias krinta žemyn. Arba štai žmogus iškišęs liežuvį bėga liniuote, kuri ištiesta nuo jo kūdikystės iki mirties.
Zenono karikatūrų prasmė apskritai atsiveria ne iš karto – jos „skaitomos“ lėtai, kaip skaitoma gili knyga. Karikatūristas Z. Šteinys dalyvavo daugybėje parodų Lietuvoje ir užsienyje, pelnė apdovanojimų.
Filosofinės, poetinės animacijos meistras
Vien piešimas dailininko netenkino. 1984 m. jis baigė Aukštuosius režisierių ir scenaristų kursus Maskvoje. Kūrybos aplanke – 5 animaciniai filmai, paskutinysis liko nebaigtas.
Garsus lietuvių animatorius Ilja Bereznickas knygoje „Animacija. Nuo idėjos iki ekrano“ teigia, jog „animatorius turi būti geras stebėtojas“. Tai reiškia ne tik gebėjimą vizualiai pavaizduoti stebimus pavidalus, bet ir įsisavinti santykius tarp skirtingų ar tų pačių tikrovės elementų.
Pirmajame animaciniame filme „Buvo buvo, kaip nebuvo“ (1986 m., diplominis darbas, vadovas Fiodoras Chitrukas) dailininkas į pasaulį žvelgia vaiko akimis. Didmiestyje graudžiai verkiančią vienišą mergytę sutinka berniukas, ir jie patenka į stebuklų pasaulį – kaimą. Jo gyventojai tradiciniai: sodybos šeimininkas, gaidys, avys, vilkas, katė, karvė, didžiulė žuvis šulinyje, tačiau paprastą gyvenimą stebuklingu padaro nepaprasti jų santykiai – paklusdami nežinia kokiems dėsniams sodybos gyventojai virsta vieni kitais, kovoja ir bendrauja. Filme drąsiai tiems laikams pasitelktas trispalvės motyvas – pirmiausia ji nusidriekia iš gaidžio uodegos, filmo pabaigoje berniukas su mergaite susikabinę rankomis nueina trispalvės keliu.
Filmas „Dosnumas“ (1988) yra poetinis-filosofinis pasakojimas apie motinystę, kuriame motina – obelis atiduoda visą save vaikui kaip maistą ir pastogę, o gyvenimo pabaigoje pats vaikas, užaugęs, tapęs vyru ir pasenęs, virsta medžiu. Filme jautriai panaudoti Rembrandto „Sūnaus palaidūno sugrįžimo“ (apie 1668) ir lietuviško rūpintojėlio motyvai.
„Kadaise Lietuvoje“ (1990) poetiškai pasakoja Gedimino kalno legendą. Į siužetą įtraukiama kova su „išdidžiu ir galingu“ (kaip sako įžangos tekstas) stumbru, o geležinio vilko paveikslas turbūt patenka į baisiausių ir įtaigiausių visos animacijos istorijos personažų sąrašą. Savo papratimu Zenonas įtraukia ir citatą iš meno pasaulio – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Ramybė“ (1905) pagrindinį motyvą.
1993 m. sukurtas „Ironmedis“ (filmas, skirtas suaugusiesiems) kalba apie nepavydėtiną moters dalią, remdamasis bibline Adomo ir Ievos istorija.
Paskutiniojo filmo „Batas“ (1997) dailininkas nebaigė. Kūrinys darbiniu pavadinimu „Kaip batas savo kojos ieškojo“ turėjo vaizduoti po visą pasaulį savo kojos ieškantį batą, galiausiai randantį šeimininką Užupyje. Šį filmą užbaigė kūrybinės grupės kolegos.
Kiekvienas Z. Šteinio filmas nupieštas vis kitu stiliumi. Zenonas ieškojo iki mirties ir netikėtai sutiko pačią mirtį. O mes galime grožėtis jo meniniais atradimais, kuriems būdingas ne tik išorinis patrauklumas, bet ir gilus turinys bei šmaikštumas.
Z. Šteinio knygą „Toks gyvenimas“ (Lietuvos kino studija, 2002) galima rasti Vilkaviškio rajono viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriuje.
Saulenė PUČILIAUSKAITĖ
Vilkaviškio rajono viešosios bibliotekos bibliotekininkė
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.