Dukros ir tėčio artimą ryšį palaikė laiškai iš lagerio

2026-ieji paskelbti Balio Gajausko (1926–2017) metais. B. Gajauskas – dėl pasipriešinimo okupaciniam režimui ilgiausiai sovietų lageriuose kalėjęs žmogus, nelaisvėje praleidęs 37-erius gražiausius gyvenimo metus. Tačiau jam teko laimė pažinti Ireną, lageryje ją vesti ir netrukus pasaulio šviesą išvydo Gražinutė – labai lauktas vaikas. Artėjant Tėvo dienai Gražina GAJAUSKAITĖ sutiko pasidalinti prisiminimais apie garsųjį tėtį.

– Ponia Gražina, koks Jūsų pirmasis prisiminimas apie tėtį? Ar prisimenate savo vaikystę be tėčio?

– Aš niekada nejaučiau, kad neturiu tėčio, nors turbūt ant rankos pirštų būtų galima suskaičiuoti mūsų susitikimus. Vis pagalvoju, kaip jam taip pavyko. Juk dažnai gyvenime būna, kad su žmogumi gyveni, o ryšio kaip ir nėra. Tik vėliau pradedi analizuoti, kodėl taip nutiko.

– Kiek Jums buvo metų, kai pirmą kartą susitikote?

– Pirmą kartą su tėčiu susipažinau, kai man buvo metai ir du mėnesiai.

– Ar suvokėte, kad Jūsų tėtis – ypatingas, ir kad Jūsų šeimos statusas kiek kitoks nei kitų šeimų?

– Kol buvau vaikas, tikrai nesuvokiau. Augau labai mylinčioje aplinkoje, turėjau nuostabius krikšto tėvus ir nesuvokiau, kad mūsų šeima yra kitokia. Vėliau augdama pradėjau suprasti, kad tikrai yra kažkas kitaip nei kitose šeimose. Tėčio nėra, mokykloje prasidėjo apkalbos. Atsimenu, kai eidavome į Kauno paštą, užsakytus skambučius… Net atrodo, kad atsimenu to sūdyto sviesto skonį, kurį mama ruošdavo į siuntą tėčiui. Tada natūraliai iškilo įvairūs klausimai, į kuriuos mama visada atsakydavo – nieko neslėpė. Neslėpdavo net tada, kai pamatydavo, kad važiuojančias į mokyklą mus seka saugumiečiai. Kartais mamai nepavykdavo nuslėpti ašarų, bet man visada sakydavo, kad verkia iš džiaugsmo, ir aš patikėdavau. Tik užaugusi pradėjau suvokti, kiek jai teko išgyventi.

– Ką mama Jums pasakojo apie tėtį? Ar Jūs apie jį klausinėdavote?

– Mama visada sakydavo, kad tėtis kalėjime, nes labai mylėjo Lietuvą, nori, kad ji būtų laisva. Mamos apie tėtį nelabai ir klausinėdavau, nes ryšys su tėčiu per laiškus buvo labai artimas. Laiškuose visada klausdavo apie pamokas, draugus, šuniuką, kurį turėjau. Perskaitę sėsdavome ir kartu su mama rašydavome laišką jam. Turbūt todėl, kai tėtis 1988 metais grįžo, mums nereikėjo atkurti ryšio. Mano tėtis buvo ypatingas žmogus ir tuo, kad pats neturėdamas pavyzdžio mokėjo būti tėčiu.

– Kokie įspūdžiai likę iš kelionių pas tėtį? Kiek Jums buvo metų, kai pirmą kartą nuvykote jo aplankyti lageryje?

– Pirmo įspūdžio neatsimenu, nes buvau labai maža. Iš vėlesnių kelionių į lagerį atsimenu įvykį, kai apžiūros kameroje iš manęs paėmė lėlę, atsiųstą iš Amerikos. Prižiūrėtojams ji pasirodė keista, nes buvo galima nuimti rankas, kojas ir galvą. Geriausiai atsimenu keliones į tremties vietą Čiumikane. Tie kaimo akmenuoti keliukai, kur išmokau važinėti dviračiu, gatvėse laisvai vaikštantys gyvuliai ir tas begaliniai šaltas Ochotsko jūros vanduo, kuriame nepavyko normaliai išsimaudyti.

– Ar laikui bėgant tėčio išvaizda lageryje keitėsi?

– Nepasakyčiau, kad nuo to laiko, kai buvo lageryje ir tremtyje, jo išvaizda labai pasikeitė. Laiko tarpas, kurį aš atsimenu, neilgas. Gal labiau jo išvaizda keitėsi grįžus į Lietuvą.

– Kaip jautėtės, kai tėtis visam laikui grįžo namo, į šeimą? Ar tai Jums buvo ypatingas laikas?

– Turbūt labiausiai į atmintį ir įstrigo pirmas jo sutikimas Lietuvoje. Kauno oro uoste susirinko labai daug žmonių su vėliavomis, gėlėmis. Mums su mama tas laikas, kol tėčio neišrinko į Aukščiausiąją Tarybą, buvo ypatingas. Po rinkimų prasidėjo didžiulis darbas, ir vėl nematydavome jo namuose.

– Knygoje „Gulago saulėlydis“ matome daug nuotraukų, vaizduojančių Jūsų šeimos viešnagę JAV. Ten Jūs – puikiai aplinkoje besijaučiantis, linksmas šviesiaplaukis vaikas. Kokį įspūdį paliko kelionė?

– Išvažiavus iš tokios tamsumos į svajonių šalį, kur daug spalvų, šilumos, šypsenų, buvo didžiulis kontrastas. Net kiekvienas išvažiavimas ar nuėjimas į parduotuvę atrodė kaip stebuklas. Mes gyvenome Santa Monikoje, Kalifornijoje. Su mama vis stebėdavomės, kad šalia mūsų namų gatvę plaudavo mašinomis, ir net su šampūnais. Visur gėlės, gražu, prižiūrėta aplinka. Tėvai daug keliavo susitikti su lietuvių bendruomenėmis, bet likęs laikas kartu, ko gero, buvo geriausias iš viso mūsų šeimos gyvenimo. Labai daug pamatėme.

– Buvote ypatingas vaikas. Ar turėjote draugų? Ką apie Jūsų tėtį galvojo kiti vaikai?

– Mokykloje turėjau geriausią draugę Rūtą, kieme – irgi kelias. Ta artima aplinka nelabai manęs klausinėjo, matyt, jų tėvai buvo papasakoję.

– Koks buvo tėtis, kai grįžo iš tremties – griežtas, auklėjo, diegė vertybes?

– Veikiau mama buvo griežtesnė. Tėtis buvo tas, pas kurį eidavau prašyti, jei mama ko neleisdavo. Griežtesnis gal buvo dėl mokslų. Mūsų šeimos vertybės visada buvo aiškios, nekintančios. Mano tėvai nebuvo prisitaikę prie santvarkos. Tai atsispindėjo mūsų šeimos gyvenime. Esu tikra, kad visas vertybes atsinešame iš šeimos, augant jos aplinka mus formuoja. Apskritai, yra labai svarbu, kokioje aplinkoje žmonės auga. Tai daug apie juos pasako.

– Ar tėtis yra Jums skaitęs knygą? Kokius žaidimus drauge žaisdavote?

– Ankstyvoje vaikystėje tam nebuvo galimybių, bet Čiumikane, atsimenu, skaitė. Žaisti su tėčiu žaidimus progų nelabai buvo. Labiau prisimenu, kai važinėdavausi dviračiu ar tiesiog vaikščiodavome kartu.

– Ar šeimoje daug buvo kalbama apie politiką?

– Mūsų visas gyvenimas buvo susijęs su politika, tad kalbos visada apie tai sukdavosi.

– „Gulago saulėlydyje“ rašoma, kad Jūsų mama siųsdavo tėčiui į Sosnovką spaudą – 1979 m. užprenumeravo „Tiesą“, „Pergalę“, „Literatūrą ir meną“, „Kultūros barus“. Koks buvo Jūsų tėčio santykis su knyga ir kultūra?

– Knygos buvo didžiausias jo turėtas turtas per lagerio ir tremties metus. Nes jos buvo vienintelis užsiėmimas, kuris leisdavo atitrūkti nuo sunkios kasdienybės. Iki šiol saugau tėčio lagerio knygas. Tarp jų – daug žodynų. Tėčiui labai lengvai sekėsi mokytis užsienio kalbų. Visada sakydavo, kad kiekvieną dieną reikia išmokti naujų žodžių. Ne kartą buvo užsiminęs, kad jei būtų turėjęs galimybių, būtų studijavęs istoriją.

– Kokios šventės šeimoje būdavo svarbiausios? Ar daug svečių sulaukdavote?

– Mūsų šeimoje visada buvo svarbios katalikiškos šventės. Tėtis vis primindavo, kad Senio Šalčio nėra, yra tik Kalėdų Senis. Turiu net išsaugojusi atvirutę. Visas šventes švęsdavome su mano krikšto tėvais, jie buvo labai religingi. Mano krikšto mama – mamos sesuo, o krikšto tėtis – taip pat politinis kalinys. Gyvendavau pas krikšto mamą, kol mama būdavo išvykusi į lagerį aplankyti tėčio.

– Kas Jūsų tėčiui, grįžusiam iš nelaisvės, teikė didžiausią džiaugsmą? Ar prisimenate tėčio santykį su laisva Lietuva?

– Aš visada prisimenu jo pasakytus žodžius, kurie geriausiai atspindi jo jausmą: „Lietuva, praradusi nepriklausomybę 1940 metais, tuoj pradėjo kovą dėl laisvės. Prasidėjo ilgas ir skausmingas tautos kelias, kuriuo ėjome 50 metų. Kiekvieni tiek bolševikinės, tiek hitlerinės okupacijos metai buvo kruvini. Tačiau laisvės troškimas negeso, o silpnėjant bolševikinei imperijai jis didėjo. Daliai tautos į laisvę teko eiti per trėmimus, kalėjimus, konclagerius. Tuo keliu aš ėjau 37 metus. Ėjau, kol 1990 metais Vilniuje, Aukščiausioje Taryboje, kovo 11-ąją buvo perskaityti Lietuvos valstybės atstatymo akto žodžiai „Nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė“ ir iškilo mūsų Seime Lietuvos valstybės herbas. Mano gyvenimo ir kovos tikslas buvo pasiektas“. Po Akto paskelbimo džiaugėmės, kad mūsų tautos kova ir aukos nenuėjo veltui.

Saulenė PUČILIAUSKAITĖ

Vilkaviškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkė