Senolius slaugantis medicinos personalas sulaukia skundų ir padėkų

Eglė KVIESULAITIENĖ

Žiniasklaidoje nuolat nuvilnija istorijų apie tai, kaip slaugos paslaugas teikiančiose įstaigose aplankę ligonius artimieji stebisi pablogėjusia jų būkle ir dėl to kaltina medikus. Senus tėvus slaugyti patikėję vaikai piktinasi, kad pacientams nesudaromos tinkamos sąlygos, slaugytojos neturi laiko pabendrauti, pamaitinti, o besiblaškantiems senoliams sugirdo raminamųjų ar tiesiog pririša prie lovos.

Vertina skirtingai

Nutarę pasižvalgyti po Vilkaviškio ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių užkalbinome jo pacientą Sigitą Venslauską. Iš Kybartų atvykęs vyras sakė šiame skyriuje gulintis pirmą kartą ir jokių nusiskundimų neturintis: medikai – malonūs, rūpinasi, palatos – erdvios ir tvarkingos, o maistas – labai skanus.

„Seniems žmonėms geriau ir būti negali, – kalbėjo 94-us metus einantis kybartietis ir pridūrė, kad vienintelė bėda – per ilgas gyvenimas, mat kai neturi giminių, artimųjų, o senatvėje vienas pats savimi pasirūpinti nebepajėgi, tampi našta kitiems. – Kai mes, senoliai, buvome savarankiški, įpratome vadovauti, o dabar dyki vaikštome ir dar pričinių ieškome. Medikams mes – tikra koronė“, – sena tarmiška kalba dėstė Sigitas.

Sąlygomis nesiskundė ir kitas šio skyriaus pacientas Vytautas Maceikonis, Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje gulintis nebe pirmą kartą. Komunikabilus vyras nenuobodžiauja, pašnekina kitose palatose gulinčius pacientus, pats sulaukia lankytojų, tad kaskart pastiprinti organizmą ligoninėje jam atrodo savaime suprantamas reikalas.

Skaudina personalą

Visgi tokių pacientų, kuriems gyvenimas Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje atrodo šviesus ir išsvajotas, nėra daug. Dauguma ligonių čia atvyksta sunkios būklės, kai ne tik patys nebegali savimi pasirūpinti, bet ir artimiesiems tai daryti pritrūksta jėgų. Patekus į tokią situaciją gyvenimas tampa nemielas tiek namuose, tiek gydymo įstaigoje.

Vyriausioji slaugos administratorė Roberta Suprikienė neslėpė, kad personalui skaudu, kai išgirsta kalbas, jog į Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių paguldytas sveikas giminaitis ar kaimynas netrukus numirė, nes buvo neprižiūrėtas ar specialiai užslopintas medikamentais. Nors visi puikiai žino, kad sveiki žmonės į ligoninę neguldomi, o į Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių gali patekti tik tie, kuriems nustatytas ilgalaikės priežiūros paslaugų poreikis.

Redakcija taip pat prieš kurį laiką sulaukė skaitytojos skambučio. Moteris stebėjosi, kad dar net šešiasdešimtmečio nesulaukęs ir sveikas jos kaimynas buvo išvežtas į Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių, o iš jo grįžo karste. Kodėl tokį sveiką žmogų artimieji išgabeno slaugyti, kaimynė atsakyti negalėjo. Tiesa, ji pripažino, kad dėl labai didelio svorio ir ant kojų atsivėrusių trofinių opų vyras kuris laikas nebevaikščiojo, dienas leido lovoje, o Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje gulėjo nebe pirmą kartą.

Neatima savarankiškumo

Šiuo metu Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje guli 42 pacientai. Juos dienomis prižiūri 3 slaugytojos, 5 slaugytojų padėjėjos, talkina valytoja. Anot slaugos administratorės R. Suprikienės, personalo pakanka, nes darbai vyksta pagal nustatytą grafiką: nevaikštantiems ligoniams keičiamos sauskelnės, jie valgydinami, maudomi, sugirdomi ar sulašinami vaistai, atliekamos kitos procedūros.

R. Suprikienė pripažino, kad pamaitinti visus pacientus vienu metu personalo rankų nepakaktų, jei visi ligoniai būtų labai sunkios būklės. Anot slaugos administratorės, Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje yra daug priemonių, padedančių pacientams savarankiškai pasimaitinti: reguliuojamos lovų padėtys, pastatomi staliukai, prisukamos spintelės. Tad dalis ligonių pavalgo patys, visgi yra ir tokių, kurie maitinami per zondą, juos gali pavalgydinti tik medikai.

Savarankiškai judantys pacientai patys, padedami personalo, rūpinasi savo higiena. „Kol pacientas gali pats, stengiamės neatimti iš jo savarankiškumo – leidžiame pačiam pavalgyti, nueiti į tualetą – nestatome palatoje tualetinių kėdžių, nes grįžęs į namus jis tokių sąlygų neturės. Kuo žmogus daugiau juda, nepraranda elementarių įgūdžių, tuo jis išlieka sveikesnis“, – kalbėjo R. Suprikienė ir pabrėžė, kad tokiems ligoniams labai svarbu turėti su kuo bendrauti.

Senatvės neišgydysi

Deja, toli gražu ne visi pacientai yra nuolat lankomi artimųjų, kai kurių vaikai gyvena toli, netgi užsienyje, tad aplanko labai retai, o atvykę stebisi, kad praėjusį kartą mamelė ar tėvukas atrodė kur kas sveikesni. Iš tokių situacijų ir kyla spekuliacijos, kad medikai nugydė visiškai sveiką žmogų. Deja, reikia suprasti, kad senatvė – ne liga, jos išgydyti neįmanoma. Užklupus Alzheimerio ligai, senatvinei demencijai paciento būklė kaskart keičiasi – ligonis gali tapti vangus, nepažinti artimųjų ar būti agresyvus.

„Niekada su tokiais pacientais nedirbusiems žmonėms sunku suvokti mūsų darbo specifiką, tačiau pasitaiko įvairių situacijų – grėsmę savo ir kitų pacientų sveikatai keliantiems ligoniams tenka taikyti fizinio suvaržymo ar medikamentines priemones, kurios reglamentuotos įstatymais. Bet koks suvaržymas psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems pacientams skiriamas tik rekomendavus psichiatrui, tačiau tokios priemonės taikomos labai retais atvejais. Kas kita – riešo fiksacija, kai statoma lašinė infuzija“, – paaiškino ligoninės direktoriaus pavaduotojas Petras Vaitiekūnas.

Sunku keisti aplinką

Kita vertus, seniems žmonėms, įpratusiems prie savo namų aplinkos, labai sunku ją pakeisti. „Atvežti į ligoninę daugelis prašosi išleidžiami namo, jie ilgisi paprasčiausių dalykų – net vaizdo pro savo namų langą. Seniems žmonėms, ypač kenčiantiems nuo Alzheimerio ligos, senatvinės demencijos, aplinkos pakeitimas iššaukia ligos paūmėjimą, apima nerimas, baimė, stresas. Nenuostabu, kad dėl psichologinės būsenos sveikatos būklė blogėja“, – kalbėjo R. Suprikienė.

Su senatvinių ligų kamuojamais žmonėmis dirbantis neurologas P. Vaitiekūnas sakė turintis pavyzdžių iš savo pacientų gyvenimo, panašių situacijų jis žino ne vieną. Nusprendę, kad vienišai mamai per sunku vienai tvarkytis privačioje valdoje – pasikurti krosnį, pasilesinti vištas, pašerti kieme amsintį šunį, kapstytis darže – vaikai parduoda namus ir nuperka vieno ar dviejų kambarių butą daugiabutyje. Iš savo aplinkos ištraukta senolė pasijunta tarsi kalėjime – be sau mielos aplinkos, įprastos rutinos, pažįstamų kaimynų.

Nenuostabu, kad ją pradeda kamuoti ilgesys, užklumpa depresija, pablogėja sveikata ir netrukus dar neseniai guvi buvusi senutė atsisveikina su šiuo pasauliu. O mamai gero linkėję vaikai taip ir lieka nesupratę, kodėl gan sveika ir stipri buvusi jų mama taip greitai iškeliavo į amžinybę.