Mokinio padėjėjas – svarbi ir ne iki galo įvertinta specialybė

Andrius GRYGELAITIS

Mokinio padėjėjas – tai savotiškas tiltas tarp vaiko poreikių ir bendros mokymosi programos. Tai profesija, reikalaujanti ne tik pedagoginių žinių, bet ir beribės empatijos bei gebėjimo suprasti be žodžių. Pastaruoju metu visoje šalyje stiprėjantis dėmesys įtraukiajam ugdymui išaugino ir mokinio padėjėjo svarbą.

Svarbu – bendruomenės įsitraukimas

Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro Keturvalakių skyriuje ugdoma 16 specialiųjų poreikių turinčių vaikų. Su jais dirba 4 mokinio padėjėjai. Daliai vaikų jų pagalbos prireikia tik kai kuriose pamokose, o dalis be jų apskritai neįsivaizduoja savo laiko ugdymo įstaigoje.

Ketvirtus metus mokinio padėjėja dirbanti Vida Liaudaitienė anksčiau ugdė priešmokyklinukus, tačiau nesusidarius grupei ji pakeitė profesiją. Šiuo metu specialistė dirba su antroku berniuku, kuris per keletą pastarųjų metų padarė neįtikėtiną pažangą.

„Gydytojai sakė, kad jis niekada nekalbės, tačiau kartu sugebėjome paneigti šias prognozes. Dabar berniukas jau šiek tiek kalba, nepalyginamai geriau orientuojasi aplinkoje. Tai – labai judrus, drąsus, bendraujantis, mielas ir žingeidus vaikas“, – pasakojo V. Liaudaitienė.

Paprastai ji su minėtu moksleiviu dirba pamokų metu, o kai šis pavargsta, vedasi jį į kitas patalpas, kuriose užsiima individualiai. Mokinio padėjėja pasakojo, kad sėkmingas vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, ugdymas priklauso nuo visos bendruomenės įsitraukimo – pedagogų, pagalbos mokiniui specialistų, šeimos.

„Svarbu visiems bendrauti vieni su kitais, dalytis patirtimis, pastebėjimais. Aš savo darbe taikau skirtingas metodikas bei įvairias priemones, kurių dalį pasigaminu pati“, – pasakojo pašnekovė.

Būtina kurti ryšį

Tik nuo šių mokslo metų pradžios mokinio padėjėja dirbanti Eglė Vaškevičienė neslėpė, kad darbo pradžioje jai buvo labai sunku, kilo daugybė klausimų, į kuriuos surasti atsakymus prireikė laiko. Be panašios darbo patirties mokykloje dirbti pradėjusi specialistė tik po kurio laiko suprato, kad norint pasiekti teigiamų rezultatų neužtenka vien paaiškinti vaikams užduotis.

„Pastebėjau, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams labai svarbus artimas ryšys. Su savo ugdytiniais ėmiau bendrauti glaudžiau – pradėjau domėtis, kaip jiems sekasi, kuo jie gyvena po pamokų, ką mėgsta veikti laisvalaikiu. Galima sakyti, kad dabar kasdien kartu su jais mokausi ir aš“, – teigė E. Vaškevičienė.

Dirbdama Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro Keturvalakių skyriuje ji nuolat su kolegomis pedagogais dalijasi savo įžvalgomis ir pastebėjimais apie savo mokinius. Anot jos, labai svarbu žinoti, kaip vaikas tą dieną jaučiasi, kokia jo nuotaika, nusiteikimas dirbti. Specialistės teigimu, į šiuos dalykus būtina atsižvelgti planuojant dienos darbus.

Nematoma veikla

Šiuo metu Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro Keturvalakių skyriuje suformuota beveik pilna pagalbos mokiniui specialistų komanda. Nors, kaip pastebėjo direktoriaus pavaduotoja ugdymui Neringa Jankauskienė, logopedo paieškos tęsiasi jau antrus metus, tai netampa kliūtimi siekti aukščiausios ugdymo kokybės. Likusi bendruomenė deda visas pastangas, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai mokykloje jaustųsi saugūs, vertinami ir nuosekliai tobulėtų.

„Aš labai džiaugiuosi, kad specialiųjų poreikių turintys mokiniai ugdomi kartu su kitais vaikais. Įtraukusis ugdymas iš tikrųjų naikina diskriminaciją bei atskirtį. Bent mūsų nedidelėje mokykloje visi puikiai pritampa: vaikai padeda vieni kitiems, toleruoja vienas kitą, nesityčioja. Mes, suaugusieji, apie tai irgi nuolat stengiamės kalbėti, edukuoti mokinius. Manau, kad tai irgi prisideda prie norimų rezultatų“, – svarstė N. Jankauskienė.

Anot jos, ugdant specialiųjų poreikių turinčius vaikus itin padeda rajono Švietimo pagalbos tarnybos (ŠPT) rekomendacijos, pagal kurias rengiami individualūs ugdymo planai, atrenkamos priemonės ir metodai. Direktoriaus pavaduotojos ugdymui teigimu, kartais ugdymo procesą stabdo tik kai kurių tėvų nenoras pripažinti, jog ir jų atžalos turi specialiųjų poreikių.

„Kai kurie vaikai turi tik nedidelių sutrikimų – jiems sunku sukoncentruoti dėmesį arba būna nelengva suvokti užduoties sąlygas. Be abejo, pasitaiko ir sunkesnių atvejų, kuomet vaikai yra linkę žaloti save ar kitus. Mes tokių kol kas neturime. Bet kokiu atveju, visas šias situacijas padeda suvaldyti mokinio padėjėjai, kurie atlieka nematomą, tačiau labai reikalingą darbą“, – sakė N. Jankauskienė.

Respublikinė konferencija

Suprasdama mokinio padėjėjų svarbą Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro Keturvalakių skyriaus bendruomenė sukvietė švietimo srities atstovus į respublikinę konferenciją „Mokinio sėkmė – efektyvus mokinio padėjėjo ir mokytojo bendradarbiavimas“. Renginio dalyviai pristatė pranešimus apie veiksmingus pagalbos mokiniui metodus, kurie skatina jo individualią pažangą bei didina motyvaciją mokytis, išskyrė esminius metodus bei komunikacijos būdus, stiprinančius mokinių savarankiškumą, dalijosi savo gerosiomis patirtimis, diskutavo, ką dar būtų galima padaryti, kad įtraukusis ugdymas taptų sėkmingas.

„Supratome, kad tokios konferencijos labai reikia. Renginių, skirtų pedagogams ar mokiniams, netrūksta, o štai mokinio padėjėjams, deja, kol kas dar yra labai mažai. Šie specialistai atlieka daugybę skirtingų funkcijų – padeda mokiniams semtis akademinių žinių bei kartu juos ruošia gyvenimui. Visgi jų pačių beveik niekas nemoko“, – sakė N. Jankauskienė.

Keturvalakiuose vykusi konferencija subūrė apie 80 dalyvių: svečių sulaukta ne tik iš mūsų rajono, bet ir iš Vilniaus, Marijampolės, Kalvarijos bei Lazdijų savivaldybių. Susirinkusieji išklausė 10 pranešimų, kuriuose lektoriai atvirai dalijosi asmenine patirtimi bei sėkmės istorijomis. Auditoriją sujaudino mamos pasakojimas apie tai, kaip meilė vaikui paskatino ją pačią pasirinkti mokinio padėjėjos kelią. Kiti pranešėjai akcentavo tėvų vaidmenį bei pedagogų lūkesčius šios srities specialistams. Itin jautriai nuskambėjo pasakojimas apie darbą su regos negalią turinčiu vaiku, kuriam ne mažiau nei puikiai matantiesiems svarbu, kaip jis atrodo ir kaip jį vertina aplinkiniai.

„Konferencijos metu iškilo dar daugiau temų, kurias galėtume plėtoti ateityje, tad tikiu, kad šis renginys taps tęstiniu. Ruošdamiesi šių metų konferencijai glaudžiai bendradarbiavome su rajono ŠPT metodininke Virginija Denutiene. Šių metų renginys tikrai pavyko, o tai – viso Keturvalakių skyriaus bendruomenės nuopelnas“, – teigė N. Jankauskienė.