JAV de­ry­bos su Ru­si­ja ir Do­nal­do Tram­po lai­ky­se­na

Arū­nas TA­LU­TIS

Is­to­ri­kas

Pa­sau­liui pri­kaus­čius dė­me­sį prie įvy­kių Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se, ka­ras Uk­rai­no­je to­liau tę­sia­si ir nu­si­ne­ša vis dau­giau gy­vy­bių. Tuo tar­pu net ir di­džiau­si nau­jo Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų pre­zi­den­to Do­nal­do Tram­po sim­pa­ti­kai tam­pa vis skep­tiš­kes­ni dėl šio po­li­ti­ko vaid­mens bai­giant Ru­si­jos ka­rą su Uk­rai­na. Tie­sa, nors vi­si su­tin­ka, kad D. Tram­po tei­gi­nys, jog jam ta­pus pre­zi­den­tu ka­ras Uk­rai­no­je bus baig­tas per 24 va­lan­das bu­vo klai­din­gas (net ir ver­ti­nant tai kaip me­ta­fo­rą), bet nuo­mo­nės, ko­dėl JAV vadovui tai ne­pa­vy­ko, iš­si­ski­ria.

D. Tram­po ne­ken­tė­jai sa­ko, kad jis yra Ru­si­jos agen­tas, vyk­dan­tis šios ša­lies pa­lie­pi­mus, ar bent jau pa­lan­kus šios ša­lies in­te­re­sams. Kri­ti­kų nuo­mo­ne, tai paaiš­ki­na JAV pre­zi­den­to el­ge­sį ir ne­no­rą griež­čiau spaus­ti Ru­si­ją. Tuo tar­pu D. Tram­po sim­pa­ti­kai yra lin­kę kal­tin­ti vi­sus, iš­sky­rus pa­tį pre­zi­den­tą. Anot jų, JAV pre­zi­den­tas de­da vi­sas įma­no­mas pa­stan­gas, kad ka­ras bū­tų už­baig­tas, bet jam truk­do ne­pas­lan­ki Uk­rai­nos pre­zi­den­to ad­mi­nist­ra­ci­ja ir pa­ts Vo­lo­dy­my­ras Ze­lens­kis.

Tie­sa ga­li bū­ti kaž­kur apie vi­du­rį. Kaip ir per pir­mą­ją ka­den­ci­ją, taip ir da­bar di­džiau­sią įta­ką D. Tram­po už­sie­nio po­li­ti­kos for­ma­vi­mui da­ro jo ap­lin­ka. Dėl kuk­lių ži­nių apie pa­sau­lio is­to­ri­ją, geo­po­li­ti­ką ir keis­to­ką kai ku­rių is­to­ri­nių įvy­kių in­terp­re­ta­vi­mą D. Tram­pas daž­nai tam­pa pa­sau­lio ži­niask­lai­dos pa­šai­pų ob­jek­tu. Šio­je ka­den­ci­jo­je Ame­ri­kos pre­zi­den­to ad­mi­nist­ra­ci­jo­je skep­ti­ciz­mo Uk­rai­nos at­žvil­giu yra dau­giau nei daug. Jau vien ko ver­tas V. Ze­lens­kio ap­si­lan­ky­mas Bal­tuo­siuo­se rū­muo­se, kur prie­šais fil­ma­vi­mo ka­me­ras jis bu­vo puo­la­mas JAV vi­cep­re­zi­den­to Džeim­so Dei­vi­do Van­co. Aki­vaiz­du, kad pa­sta­ro­jo įta­ka D. Tram­pui yra di­de­lė.

Ne­pa­de­da ir as­me­ni­nės D. Tram­po sim­pa­ti­jos dik­ta­to­riš­ko ti­po va­do­vams ir tam pa­čiam Vla­di­mi­rui Pu­ti­nui. D. Tram­pas ža­vi­si vie­no žmo­gaus ran­ko­se kon­cent­ruo­ta ga­lia ir tuo, kaip grei­tai tai įga­li­na keis­ti si­tua­ci­ją vals­ty­bė­je. Tai jam pri­me­na di­de­lės kom­pa­ni­jos bo­so amp­lua. Dik­ta­to­riui ne­rei­kia tar­tis (jei­gu ir rei­kia, tai tik dėl akių) nei su par­la­men­tu, nei su ki­tais val­džios or­ga­nais. Dik­ta­to­riai mėgs­ta ro­dy­ti sa­vo rau­me­nis tiek tie­sio­gi­ne pra­sme, nu­si­reng­da­mi iki pu­sės, tiek per­kel­ti­ne, reng­da­mi ka­ro pa­ra­dus (D. Tram­pas jau ir pa­ts vie­ną su­ren­gė Ka­li­for­ni­jo­je). To­kia as­me­ni­nė D. Tram­po sim­pa­ti­ja V. Pu­ti­nui ir ap­skri­tai au­to­ri­ta­riz­mui ne­pa­de­da V. Ze­lens­kiui de­ry­bo­se su JAV pre­zi­den­tu. Jis D. Tram­po aky­se at­ro­do kaip silp­nas ly­de­ris, ku­ris, pa­ties Ame­ri­kos pre­zi­den­to žo­džiais, „ne­tu­ri jo­kių kor­tų“ sa­vo ša­lies ko­vo­je už iš­li­ki­mą.

Ne­pai­sant šių veiks­nių aki­vaiz­du, kad Bal­tuo­siuo­se rū­muo­se yra žmo­nių, ne­no­rin­čių, jog jų pre­zi­den­tas pa­da­ry­tų fa­ta­liš­ką geo­po­li­ti­nę klai­dą ir ga­lu­ti­nai nu­si­suk­tų nuo Uk­rai­nos. Tam grei­čiau­siai ir bu­vo su­gal­vo­ta ta bran­gių­jų iš­ka­se­nų su­tar­tis, ku­ri JAV mai­nais į tei­ses iš­gau­ti bran­gias iš­ka­se­nas Uk­rai­nos te­ri­to­ri­jo­je su­teik­tų pa­sta­ra­jai ka­ri­nę pa­gal­bą. Su­tar­ties es­mė skam­ba kaip kor­po­ra­ty­vi­nė su­tar­tis su la­bai konk­re­čia ma­te­ria­li­ne nau­da. Tai la­bai pri­me­na vers­lo san­do­rius, ku­rie D. Tram­pui yra su­pran­ta­mes­ni nei su­dė­tin­gi paaiš­ki­ni­mai apie geo­po­li­ti­nes grės­mes ir nau­das.

Be­lie­ka ti­kė­tis, kad žmo­nių, be­si­kliau­jan­čių svei­ku pro­tu ir įžval­gu­mu, įta­ka Bal­tuo­siuo­se rū­muo­se augs ir rei­ka­lin­gi spren­di­mai bus priim­ti ne­pa­vė­la­vus.