Postą palikęs seniūnas – apie darbus, konfliktus ir patirtį

Andrius GRYGELAITIS

Daugiau nei tris dešimtmečius Pilviškių seniūnijai vadovavęs Vytautas JUDICKAS šios savaitės pradžioje buvo išlydėtas į užtarnautą poilsį. Jo karjeroje netrūko nei kasdienės rutinos, nei aštresnių situacijų – ne paslaptis, kad seniūno pavardė ne kartą skambėjo skandalų kontekste. Vis dėlto jis pats į tai žvelgia filosofiškai, pripažindamas, jog savame krašte sunku būti pranašu.

– Seniūno pareigas ėjote daugiau nei 30 metų. Kaip prabėgo šis laikas?

– Dirbti seniūnu pradėjau 1995 m. gegužės 16 d., kai buvo naikinamos apylinkės ir kūrėsi seniūnijos. Pakeičiau tuometinį apylinkės pirmininką Vidmantą Vilkaitį. Kaip tik tuo metu buvau išėjęs iš Balčiūnų tarpūkinės gyvulininkystės įmonės, tad man reikėjo naujo darbo. Tapti seniūnu pasiūlė tuometinis rajono meras Jonas Mačys. Iš pradžių buvau paskirtas dvejiems metams, vėliau kadencija pratęsta dar trejų metų laikotarpiui. Kai seniūnai tapo valstybės tarnautojais, kadencijų jau niekas neribojo.

Daugiausiai darbų pavyko nuveikti iki 2000-ųjų. Tuo metu gal ir negaudavome didelio finansavimo, bet ir kainos nebuvo tokios aukštos, tad už turimas lėšas pavykdavo padaryti visai nemažai. Tada mums dar priklausė vietos komunalinio ūkio įmonė, todėl įsigijome reikalingos technikos. Kurį laiką eksploatavome ir Pilviškių vandentiekį, kol jį perėmė UAB „Vilkaviškio vandenys“. Turėjome ir viešąją pirtį, už kurią buvome atsakingi. Kartą joje net buvo kilęs gaisras.

Pirmaisiais metais vos spėjau suktis. Vėliau ėmė strigti finansavimas, išaugo kainos, tad ir pokyčių seniūnijoje jau nebuvo tiek daug, kiek norėjosi. Nepaisant to, visada stengiausi padėti gyventojams, spręsti jų problemas. O pastarųjų bėgant laikui tik daugėjo. Apskritai, anksčiau žmonės buvo draugiškesni, supratingesni, turėjo mažiau rūpesčių.

Bet kokiu atveju tie trys dešimtmečiai prabėgo labai greitai. Iš vienos pusės, šiek tiek gaila išeiti į užtarnautą poilsį, tačiau kartu suprantu, jog tam tiesiog atėjo laikas.

– Kuriais nuveiktais darbais labiausiai didžiuojatės?

– Smagiausia, kad per darbo metus pavyko išasfaltuoti didžiąją dalį seniūnijos kelių, pasirūpinti gyvenviečių apšvietimu. Taip pat labai džiugina, jog sutvarkėme Pilviškių centrinę aikštę, kai kurias kitas erdves. Galbūt vietinių akys prie to jau priprato, tačiau į miestelį atvykę svečiai nuolat giria, kaip šauniai čia tvarkomės.

– O ar likę skaudulių dėl kokių nors nenuveiktų darbų?

– Be abejo! Seniūnijos kaimuose, jei ir yra dar neasfaltuotų kelių, tai tik nedidelės atkarpos, o štai pačiuose Pilviškiuose penktadalis gatvių vis dar yra su žvyro danga. Kita vertus, ne visi gyventojai supranta, jog nuo seniūnijos mažai kas priklauso. Finansavimą mums skiria Savivaldybė, tad verčiamės su tuo, ką gauname.

Labai liūdna, kad nepavyko įgyvendinti apžvalgos aikštelės ant Pilviškių vandentiekio bokšto projekto. Aišku, šis sumanymas niekur nedingo, tik jį jau turės įgyvendinti kitas seniūnas.

– Galbūt tenkindamas gyventojų prašymus esate patekęs į kokią nors neįprastą situaciją?

– Visko yra buvę. Kartą į mus kreipėsi po laidotuvių tarpusavyje susipykę giminaičiai, priekaištaudami, kad, neva, palaikus leidome užkasti ne taip giliai, kaip reikėtų. Mus kaltino, kad suteikėme leidimą laidoti vietoje, kurioje jau buvo palaidotas kitas žmogus, tad vieną karstą teko dėti ant kito. Aišku, tąkart niekas kapo neatkasinėjo, tačiau po to įvykio ėmėme dar atidžiau žiūrėti, kur ir kam išduodame leidimus laidoti žmones.

Dabar jau visos kapinės aptvertos, tačiau kol tai įvyko, tvoras statydavome dalimis, pagal turimas lėšas. Net sunku būtų suskaičiuoti, kiek esame gavę pasipiktinusių gyventojų kreipimųsi, kodėl kaimyno pusėje tvora jau yra, o jų – dar ne.

Esame sulaukę ir keistų prašymų. Tarkime, viename daugiabutyje prakiuro stogas, ir žmonės ėmė reikalauti, kad seniūnija jį sutvarkytų savo lėšomis. Bet juk tai visiškai privatus reikalas! Dažniausiai net į tokias absurdiškas situacijas stengdavausi reaguoti gražiai, tačiau kartais kantrybės taurė persipildydavo ir man, tad tekdavo pasakyti ir griežtesnių žodžių.

Kartais į seniūniją užklysdavo ir neblaivių asmenų. Galbūt nuskambės keistai, tačiau susitarti su jais paprastai būdavo daug lengviau. Dažniausiai žmonės skųsdavosi dėl kelių būklės. Pastebėjau, kad daugiausiai pasipiktinimų kildavo iš miestų atsikėlusiems naujakuriams, kurie nesuprasdavo, kad pavasarį ar rudenį žvyrkeliai pažliunga ir jų taisyti kurį laiką net nelabai įmanoma.

Visada stengiausi sakyti tiesą į akis, nieko neslėpti ir nežadėti. Ši mano savybė patiko tikrai ne visiems. Bet pats gyvenimas mane pavertė tokiu. Darbo pradžioje vienam žmogui šį tą pažadėjau, nors nujaučiau, kad pažado nepavyks ištesėti. Iki šiol dėl to sulaukiu priekaištų.

– Ne paslaptis, kad darbo metu netrūko ir skandalų. Ar tai irgi susiję su Jūsų charakteriu?

– Iš dalies taip! Dažniausiai jie kildavo dėl gyventojų pavydo. Ne kartą patekau į situacijas, kai žmogus į akis sako vieną, o išėjęs dėl ko nors mane skundžia valdžiai. Kita vertus, jei būčiau toks jau blogas, greičiausiai manęs tiek metų seniūno pareigose niekas nebūtų laikęs.

Kai kurie skandalai išvis kildavo kuriozinėmis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, mirktelėdavau iš draugiškumo akį kokiai poniai, tai, žiūrėk, jos vyras jau atlekia visas perpykęs.

Bandydamas ieškoti naudos seniūnijai daug bendravau su vietos ūkininkais. Jie išties ne kartą padėjo. Santykius su žmonėmis galima megzti įvairiais būdais. Aš pasirinkau glaudų bendravimą. Tai patiko tikrai ne visiems.

Pačiam nemaloniausias skandalas buvo, kai per gimtadienį manęs ieškojo ir policijos pareigūnai, ir valdžios atstovai, nors aš tuo metu buvau užklimpęs purve. Pasakysiu tik tiek, kad tuomet viešumoje sklandė daug informacijos. Dalis jos buvo teisinga, dalis – laužta iš piršto.

– Tarp nemalonių faktų galima prisiminti ir Jūsų turimas skolas. Kaip sekasi jas grąžinti?

– Tai – turbūt didžiausia mano gyvenimo klaida. Žinau, kad turiu daug įsiskolinimų, nė vieno jų nesikratau. Nors ir lėčiau nei norėčiau, po truputį skolos mažėja.

– Kolegos seniūnai Jus ne kartą yra įvardiję kaip rajono seniūnų lyderį. Kaip pavyko pasiekti tokio pripažinimo?

– Nuo pat 2004-ųjų iki dabar Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijoje atstovavau mūsų rajonui. Esu net buvęs šios organizacijos viceprezidentu. Stengiausi būti aktyvus ir matomas tiek rajoniniame, tiek respublikiniame kontekste. Kartu su kitų savivaldybių seniūnais mums pavyko iškovoti, kad seniūno postas būtų ne politinio pasitikėjimo, o valstybės tarnautojo. Be to, pavyko panaikinti ir seniūnų kadencijas. Siekiant šių tikslų mus labai palaikė tuometinis šalies prezidentas Valdas Adamkus.

– Dar prieš tapdamas seniūnu dirbote Alksnėnų kolūkio vyriausiuoju veterinarijos gydytoju, o vėliau vadovavote Balčiūnų tarpūkinės gyvulininkystės įmonei. Kaip prisimenate šį laikotarpį?

– Tiesą pasakius, veterinarijos gydytoju tapti visai neplanavau. Iš pradžių ketinau studijuoti dailę, tačiau kai nepavyko įstoti, kažkas pasiūlė išbandyti veterinaro specialybę. Ir man ji labai patiko! Veterinarijos gydytoju Alksnėnuose dirbau ketverius metus. Apie šią darbovietę negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio, net nepaisant to, kad kone dėl visų gyvulių negalavimų aplinkiniai kaltindavo būtent veterinarijos gydytojus. Tai mes blogus pašarus paskyrėme, tai ne tuos vaistus išrašėme.

Kai pats ėmiau vadovauti Balčiūnų tarpūkinės gyvulininkystės įmonei, į veterinarijos gydytojus žiūrėjau visai kitaip. Būdamas vadovu stengiausi rasti bendrą kalbą su visais. Manau, kad visai neblogai pavyko.

– 1996 m. tapote Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu. Kodėl nusprendėte pasukti į politiką?

– Politika mane domino nuo ankstyvos jaunystės. Neslepiu, kad anksčiau priklausiau Tarybų Sąjungos komunistų partijai, dėl ko nepriklausomybės pradžioje nebuvau priimtas į Lietuvos šaulių sąjungą. Kai 1996 m. buvę kolegos pakvietė prisijungti prie vadinamųjų konservatorių, pagalvojau, kad sutampa mano ir partijos vertybės, todėl pasiūlymą priėmiau. Dėl užimamų pareigų niekada negalėjau būti labai aktyviu politiku, tačiau savo nuomonę tam tikrais klausimais visada turėjau. Rajonui dažniausiai vadovavo opozicinės socialdemokratų partijos atstovai, tačiau nors ir skyrėsi mūsų ideologijos, apie juos galiu pasakyti tik gražius žodžius.

– Ateinančiais metais vyks rinkimai į Savivaldybės tarybą, gal planuojate dalyvauti juose?

– Bus matyti. Niekada nesakau niekada.

– Užsiminėte apie iš pradžių nepavykusį siekį tapti Šaulių sąjungos nariu, tačiau galiausiai juo tapote. Kodėl Jums tai svarbu?

– Man patinka, kad šioje organizacijoje visi esame lygūs, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų ar kitų įsitikinimų. Visų mūsų tikslas tas pats – ginti ir saugoti valstybės nepriklausomybę. Tai yra mano vertybės. Pilviškių kuopa nėra didelė, tačiau gyvuojame visai neblogai. Ne tik dalyvaujame valstybiniuose minėjimuose, bet ir patys organizuojame kai kuriuos renginius. Pavyzdžiui, kasmetines šaudymo iš pneumatinio ginklo varžybas. Po karo Ukrainoje pradžios norinčiųjų stoti į Šaulių sąjungą padaugėjo, bet manau, kad jų galėtų būti ir dar daugiau.

– Ką matote savo įpėdiniu seniūnijoje?

– Tik savo pavaduotoją Loretą Bieliukienę, kuri puikiai žino visus seniūnijos reikalus. Dirbti seniūnijoje man patiko, nors lengva nebuvo. Nėra nė vienos Vilkaviškio seniūnijos, kurioje darbas būtų vienodas, tad jeigu ateitų kitas žmogus, jam prireiktų nemažai laiko, kol įsivažiuotų. O Loretai to nereikėtų. Bet kokiu atveju, tiek būsimam Pilviškių seniūnijos vadovui, tiek dabar jau buvusiems savo kolegoms seniūnams linkiu sėkmės darbuose, mažiau konfliktų ir kuo daugiau pastebimų rezultatų. To, aišku, nebus be gyventojų palankumo. Todėl norėtųsi, kad žmonės būtų atlaidesni, supratingesni ir mažiau pikti. Nepavydėkime ir nebūkime svetimi vienas kitam.

– O ką pats dabar veiksite?

– Pilviškiuose gimiau, augau ir tik kai mokiausi trumpam juos buvau palikęs. Bent artimiausiu metu niekur neketinu iš čia kraustytis. Toliau dalyvausiu Šaulių sąjungos veiklose, galbūt daugiau dėmesio skirsiu didžiausiam savo pomėgiui – žvejybai. Svarbiausia, kad tik sveikatos nepritrūktų. Jei išliksiu sveikas, tai ir veiklos prisigalvosiu.