Vilkaviškio seniūnas: „Grįžtu ten, iš kur atėjau“

Andrius GRYGELAITIS

Daugeliui tarsi perkūnas iš giedro dangaus nuskambėjo žinia, jog Vilkaviškio miesto seniūnas Remigijus Kurauskas palieka savo postą. Šiandien (vasario 13 d.) – paskutinė jo darbo diena.

Ilgai nedvejojo

16 metų seniūnijoje ir 14 iš jų einant Vilkaviškio seniūno pareigas – taip pastaruoju metu atrodė R. Kurausko kasdienybė. Vis dėlto netrukus jo darbotvarkė pasikeis.

„Grįžtu ten, kur pradėjau savo darbinę karjerą, – į Lietuvos kariuomenę, kurioje tarnavau nuo 1992 m. iki 2009 m. Tikiuosi, jog tai bus ir paskutinė mano darbovietė“, – vylėsi seniūnas.

Jis neslėpė, jog pasiūlymą grįžti į kariuomenę gavo jau prieš kurį laiką. Dar rudenį Savivaldybėje lankėsi šalyje naujai įsteigtos tarnybos – Karo komendatūrų valdybos – atstovai, kurie tąkart lyg tarp kita ko užsiminė, kad ateityje Vilkaviškio rajone gali būti steigiamas šio kariuomenės struktūrinio vieneto etatas. Jie R. Kurausko taip pat pasiteiravo, ar šis tokiu atveju sutiktų pakeisti darbo vietą. Tuomet seniūnas buvo lakoniškas ir atsakė, jog apie viską spręs tik gavęs konkretų pasiūlymą. O jo laukti ilgai nereikėjo. Nuo vasario 1 d. minėta institucija oficialiai įsteigta ir mūsų rajone.

„Iš tikrųjų pernelyg ilgai nesvarsčiau. Dar dirbdamas seniūnu kartais pagalvodavau, kad būtų visai smagu grįžti į kariuomenę. Būtent joje – mano širdis. Džiaugiuosi, jog vis dar esu reikalingas“, – prisipažino R. Kurauskas.

Bus sunkiau

Naujame darbe R. Kurauskas stengsis užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką ir bendradarbiavimą su civilinėmis institucijomis ir organizacijomis ekstremalių situacijų, karo ar mobilizacijos atveju. Iš tikrųjų panašios funkcijos, tik kaip neetatinio specialisto, nuo 2018 m. jam buvo priskirtos ir būnant miesto šeimininku. Būtent 2018-aisiais vilkaviškietis tapo vienu iš pirmųjų karo komendantų visoje Lietuvoje.

Nors grįžta į struktūrą, į kurią visada norėjo grįžti, R. Kurauskas neslepia, kad palikti seniūno darbą jam yra be galo sunku. Labiausiai, anot jo, gaila palikti kolektyvą, su kuriuo prabėgo daug gražių akimirkų.

„Nors mūsų kolektyvas nedidelis, tačiau labai draugiškas. Esame vieni su kitais susigyvenę. Suprantu, kad kai aš pasitrauksiu, likusiems darbuotojams, kol atsiras, kas mane pakeis, dirbti bus sunkiau. Daugiau nei metus neturėjau pavaduotojos, tad puikiai žinau, ką reiškia, kai iš nedidelio darbuotojų būrio pasitraukia vienas specialistas – darbų padaugėja visiems likusiems. Visgi esu tvirtai įsitikinęs, kad kolektyvas susitvarkys ir be manęs. Juo visiškai pasitikiu. Galų gale, niekur iš Vilkaviškio neišvyksiu, tad jei ko reikės, būtinai padėsiu“, – kalbėjo postą paliekantis seniūnas.

Kardinalūs pokyčiai

R. Kurausko teigimu, 14 metų seniūno pareigose prabėgo gana greitai. Prieš tai jis porą metų seniūnijoje dirbo specialistu, o į užtarnautą poilsį pasitraukus buvusiam miesto šeimininkui Algiui Kiseliūnui laimėjo konkursą į jo vietą.

„Per 14 metų Vilkaviškyje įvyko kardinalių pokyčių, jis labai išgražėjo. Pasikeitė ne tik pats miestas, bet ir žmonės. Jie tapo reiklesni, mažiau kantrūs. Dabar gyventojai dažniausiai nori, kad jų problemos būtų išspręstos nedelsiant, nors tai padaryti tikrai ne visada įmanoma“, – teigė pašnekovas.

Jis prisipažino, kad prieš pradėdamas eiti seniūno pareigas nelabai įsivaizdavo, koks tai bus darbas. Kasdienybėje netrūko įtampos, streso, neeilinių situacijų, kurias spręsti nebuvo lengva. Pats R. Kurauskas juokavo, kad dirbant seniūnu greičiausiai jam neteko atlikti tik vienos funkcijos – ko nors sutuokti. Anot jo, seniūnas privalo išmanyti pačias įvairiausias sritis bei gebėti spręsti įvairiausias problemas.

Nors darbas ir nebuvo lengvas, tačiau jis postą paliekančiam miesto šeimininkui buvo labai įdomus, suteikęs daugybę neįkainojamos patirties, kuri neabejotinai pravers naujame karjeros etape.

„Iki šiol puikiai atsimenu pirmąją savo užduotį. Vos pradėjęs eiti seniūno pareigas sulaukiau Gedimino gatvės gyventojo prašymo iš medžio iškelti keletą dienų ten tupėjusią katytę. Paskambinau priešgaisrinės tarnybos darbuotojams ir gyvūnėlį kartu grąžinome jo šeimininkams. Gaila, kad ne visi darbai buvo tokie lengvi. Su tos pačios priešgaisrinės tarnybos vyrais yra tekę bokšteliu keltis į trečią pastato aukštą, lipti per langą ir bute rasti žmogaus lavoną. Tokie vaizdai tikrai sukrečia“, – teigė pašnekovas.

Anot jo, miesto šeimininko pareigos reiškia darbą 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Jam ne kartą antrą ar trečią valandą nakties yra tekę atsakinėti į žmonių skambučius, vidurnaktį su policijos pareigūnais vykti pas socialinių būstų gyventojus, o kartą savaitgalį seniūnas net keliavo iš vieno namo terasos išprašyti joje patogiai įsitaisiusį didžiulį barsuką. Telefoną R. Kurauskas išjungdavo tik per atostogas.

Visada rūpėjo

Postą paliekantis seniūnas teigia išeinantis ramia širdimi. Per visus darbo metus su vilkaviškiečiais jis užmezgė gana glaudžius santykius, stengėsi padėti visiems, kam tik prireikdavo pagalbos.

„Iš tikrųjų turbūt niekam nesu davęs neigiamo atsakymo. Net beviltiškose situacijose stengiausi nuraminti žmones, suteikti jiems nors ir menkiausią viltį. Kartais suprasdavau, kad to, ko gyventojai reikalaudavo, nepavyks padaryti taip greitai, kaip jie norėtų, tačiau net ir tokiais atvejais bandydavau padėti kuo galiu. Aš gimęs ir augęs Vilkaviškyje, pažįstu daugelį čia gyvenančių žmonių, todėl šis miestas man visada buvo, yra ir bus brangus, jo reikalai man niekada nebuvo svetimi“, – teigė pašnekovas.

Būsimam savo įpėdiniui seniūnas linkėjo kantrybės, ištvermės bei mokėjimo tvarkytis su stresinėmis situacijomis.

„Jei naujasis seniūnas bus iš savivaldos sistemos, neabejoju, kad jis puikiai susitvarkys su visais iššūkiais. Jei į šias pareigas ateis žmogus iš kitos srities, jam gali prireikti šiek tiek laiko įsivažiuoti. Bet kokiu atveju savo įpėdiniui patarčiau susirasti kokią nors širdžiai mielą veiklą, kuri po darbo padėtų atsipalaiduoti, nukreipti mintis kitur. To būnant seniūnu labai reikės“, – teigė R. Kurauskas.