Rusijos ir Baltarusijos pasienio provokacijų priežastys istoriniame kontekste

Arūnas TALUTIS

Istorikas

Dabar, kai skaitote šį straipsnį, Lietuva vis dar nėra iki galo išsprendusi situacijos dėl naujausios Baltarusijos provokacijos. Meteorologiniai balionai kerta valstybinę Lietuvos sieną ir gabena kontrabandą iš Baltarusijos teritorijos. Vien šie faktai dar nesukeltų tokio ažiotažo, jeigu kontrabandininkų priemonės nesutaptų su politiniais Minsko bei Maskvos valdovų tikslais ir netrikdytų Vilniaus oro uosto veiklos.

Reikia pripažinti, kad Aleksandrui Lukašenkai tai greičiausiai atrodo kaip genialus win win (ang. laimi, laimi) planas ne tik gerai užsidirbti iš cigarečių kontrabandos, bet ir vykdyti savo politinę darbotvarkę – provokuoti kaimyninę valstybę. Vis dėlto kalbant apie šią problemą privalu matyti platesnį kontekstą ir pažvelgti į Lietuvos santykių su Baltarusija istoriją. Šį kartą užteks prisiminti paskutinius kaimyninės valstybės istorijos dešimtmečius, kad šiandieniniai įvykiai atsiskleistų kaip logiškas praeities įvykių nulemtas tęsinys.

Nors ir labai abstrakčiai, bet pirmiausia reikėtų apžvelgti pačios Baltarusijos užsienio politikos kryptį per paskutinius tris dešimtmečius ir ją lėmusius veiksnius.

Po Sovietų Sąjungos griūties Baltarusijoje valdžią į savo rankas paėmęs A. Lukašenka šalies vairo nepaleidžia iki šiolei. Valstybės kursą jis nustatė prieštaringa kryptimi – Dalios Grybauskaitės žodžiais, „į niekur“. Baltarusijos vadovas, neapkęsdamas Vakarų ir jų vertybių, nenorėjo vakarietiškos Baltarusijos, ilgėjosi Sovietų Sąjungos, bet paraleliai prašė vakariečių finansinės paramos. A. Lukašenka, vis labiau tapdamas priklausomas nuo Rusijos, įsivaizdavo, kad itin gudriai manipuliuoja. Pilnais glėbiais ėmęs Rusijos dolerius stengėsi nebūti visiškai prarytas Kremliaus įtakos. Žiūrint iš šalies toks įsivaizdavimas, kad gyvendamas Rusijos pašonėje ir valgydamas iš jos rankos, bet sykiu flirtuodamas su Vakarais dar gali tikėtis išsaugoti nepriklausomybę, yra švelniai tariant naivus.

Reikia paminėti, kad dar iki Vladimiro Putino atėjimo į valdžią Rusijoje Lietuvos santykiai su Baltarusija nebuvo puikūs, bet nebuvo ir itin priešiški. A. Lukašenka retkarčiais atvykdavo į Lietuvą, ir nors tie vizitai nebuvo kažkuo labai reikšmingi, bet konfrontacijos pavykdavo išvengti. Viskas smarkiai pasikeitė, kai į valdžią Rusijoje atėjo V. Putinas. Atvirai apgailestaudamas, kaip pats sakė, dėl „didžiausios XX a. tragedijos, Sovietų Sąjungos žlugimo“, jis ėmėsi savo tikslo atkurti Rusijos imperiją Sovietų Sąjungos ribose.

Pirmas žingsnis buvo Čečėnijos užpuolimas (2000 m. karas). Vėliau Rusija įsibrovė ir okupavo dalį Gruzijos teritorijos (2004 m. karas). Baltarusiją ir Ukrainą V. Putinas tikėjosi prisijungti palaipsniui, pirkdamas jų politikus, kurie be karinės jėgos panaudojimo turėjo atvesti savo atstovaujamas šalis atgal į „motinos Rusijos“ glėbį.

Ukrainoje, kaip parodė istorija, to padaryti taip lengvai nepavyko: Euromaidano judėjimas privertė pabėgti V. Putino statytinį Viktorą Janukovyčių. Dėl Baltarusijos V. Putinas jautėsi ramus, tvirtai už pavadėlio laikydamas A. Lukašenką, priklausomą nuo Rusijos pinigų, kariuomenės ir nuo žvalgybos agentų, prikištų visuose kaimyninės valstybės aparato lygmenyse. Būtent todėl V. Putinas tiesiog nematė ir nemato prasmės forsuoti formalaus Baltarusijos prijungimo prie Rusijos valstybės. De facto Baltarusija yra Rusijos satelitinė valstybė, panašiai kaip Šaltojo karo metu Lenkija buvo priklausoma nuo Sovietų Sąjungos. Tik šiuo atveju tarp valstybių gyventojų nėra net kalbinio skirtumo (formaliai baltarusių kalba egzistuoja, bet ji nelabai vartojama). Būtent todėl Baltarusija vis dažniau tampa Rusijos hibridinio karo prieš Vakarų Europos valstybes dalyve. Būtent todėl nėra realu pasiekti geresnių dvišalių santykių rezultato iš sprendimo lygties išėmus Rusijos dėmenį. Nors A. Lukašenka dar bando vaidinti mačistinį diktatorių, bet realybėje tėra per vieną žingsnį nuo tapimo dar vienos Rusijos Federacijos srities gubernatoriumi.

Kad ir kaip keistai skambėtų, tačiau silpna A. Lukašenkos valdžia mūsų valstybei nėra itin naudinga, nes kuo toliau, tuo mažiau jis gali priešintis Rusijos valiai bet kokiomis priemonėmis plėsti savo įtaką regione. Tuo labiau kad keičiant A. Lukašenką kitu vadovu, juo greičiausiai taptų Baltarusijos ir Rusijos jėgos struktūrų palaikomas ir iš Kremliaus paskirtas asmuo. Opozicija, neturėdama savo pusėje jėgos struktūrų, neturi ir šansų valstybėje pakeisti galios pusiausvyrą.

Baltarusijos valdžios (kad ir neligitimios pagal Vakarų demokratijų supratimą) sprendimai priklauso nuo kitos užsienio valstybės veiksmų, o mes turėtume pažiūrėti, ką padarė Lietuvos politikai, kad tokia situacija, kurią turime šiandien, nebūtų susiklosčiusi.

Lietuva savo santykiuose su Baltarusija priėmė jeigu ne klaidingų, tai bent jau labai abejotinų sprendimų. Buvo tikima, kad su Baltarusijos diktatoriumi įmanoma sukurti gerus santykius, tad 2009 m. Aleksandras Lukašenka buvo pakviestas atvykti į Lietuvą ir jį priėmė tuometinė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kritikuodama savo pirmtako Valdo Adamkaus užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu ji net yra pasakiusi: „Kaip galima reikalauti, kad mums ką nors duotų ar su mumis bendradarbiautų, kai mes 20 metų stovime atsukę nugarą savo kaimynams?“

Negana to, 2011 m. A. Lukašenkai pavaldžių tarnybų buvo suimtas žinomas Baltarusijos žmogaus teisių gynėjas Alesis Beliackis. Netrukus paskelbta, kad Baltarusijos teisėsauga įtarimus dėl neva A. Beliackio padarytų finansinių nusikaltimų pagrindė iš Lietuvos gauta medžiaga.

Kai kurie politikai ir žiniasklaida griežtai sukritikavo Teisingumo ministeriją, bet jos atstovai aiškino informaciją apie A. Beliackio sąskaitas Minskui perdavę neturėdami duomenų, kad ji gali būti panaudota politiniams tikslams.

Lietuvos pareigūnai atsiprašė dėl duomenų perdavimo, pasmerkė žmogaus teisių gynėjo areštą. Vėliau paaiškėjo, kad duomenis apie A. Beliackį Minskui perdavė ir Lenkija. Jos politikai taip pat atsiprašė dėl incidento. Tais pačiais metais D. Grybauskaitė pasisakė prieš sankcijų Baltarusijai išplėtimą. Tuomet prezidentė teigė, kad sankcijų plėtimas neturi prasmės, nes iki šiol taikytos ekonominės sankcijos visuomet baigdavosi atvirkštine reakcija, jos nepasiteisino jokiame pasaulio taške.

Deja, tokie bandymai suartėti nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų, nes A. Lukašenka, nors dėl finansinės naudos ir gražiai kalbėdamas su Vakarų lyderiais, neketino daryti nieko, kad Baltarusija taptų nors kiek vakarietiškesnė ir demokratiškesnė. Pavedžiojęs už nosies Vakarus, A. Lukašenkos režimas ir toliau liko artimesnis Rusijai bei azijietiško stiliaus autoritarizmui. Pati D. Grybauskaitė vėliau atsikratė iliuzijų dėl santykių su kaimyninės šalies diktatoriumi ir faktiškai grįžo į V. Adamkaus laikytą užsienio politikos liniją.

Galima sakyti, kad po D. Grybauskaitės eros didesnių pasikeitimų dvišaliuose valstybių santykiuose kurį laiką nebuvo. Nors tarpvalstybiniai santykiai nebuvo itin geri, bet abiejose šalyse veikė ambasados ir prekybiniai ryšiai funkcionavo gan dideliu mastu.

Viskas buvo santykinai ramu iki 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimų. Tada, pagal oficialią Minsko pateiktą versiją, rinkimus eilinį kartą laimėjus A. Lukašenkai šalyje ėmė plisti streikai, o juos numalšinti buvo panaudota jėga, nužudyta arba kitaip susidorota su daugeliu politinio režimo oponentų.

Lietuva, reaguodama į jos pašonėje vykstančius tokius įvykius, ėmėsi sankcijų Baltarusijos atžvilgiu. Paradoksalu, tačiau iki minimumo sumažindama diplomatinius santykius ir baltarusiškų trąšų tranzitą per Klaipėdą, pati Lietuva patyrė ekonominių nuostolių, be to, prarado spaudimo A. Lukašenkai svertą ir Baltarusiją padarė dar labiau priklausoma nuo Rusijos.

Rezultatai labai greitai išryškėjo jau 2021 m. vasarą prasidėjus Baltarusijos tarnybų organizuotam masiniam nelegalių migrantų antplūdžiui į Lietuvą. Migrantai iš Viduriniųjų Rytų buvo atgabenami lėktuvais į Minską, tuomet didelėmis grupėmis vežami prie vakarinių Baltarusijos sienų ir nukreipiami jas nelegaliai kirsti.

Lietuva niekaip nebegalėjo paveikti Baltarusijos, nes ekonominiai ryšiai jau buvo nutraukti, o būdamas dar labiau priklausomas nuo Maskvos, A. Lukašenka su mielu noru vykdė Kremliui palankią operaciją. Be to, jis šitokiu būdu keršijo už vakarinių kaimyninių valstybių reakciją į 2020 m. pavasarį jo valdomoje šalyje vykusias represijas.

Laimei, Lietuva ir kaimynės Lenkija bei Latvija sugebėjo suvaldyti šią migrantų krizę, bet tai jau buvo akivaizdi hibridinio karo ataka ir tarpvalstybiniai santykiai iš pasyviai blogų peraugo į akivaizdžiai priešiškus.

2022 m. vasario 24 d., Rusijai pradėjus karinę invaziją į Ukrainą, Vladimiras Putinas buvo jau pakankamai užsitikrinęs įtaką Baltarusijoje ir pastarąją panaudojo kaip karinį placdarmą Kyjivą pulti tiesiausiu keliu.

Šiuo metu Rusija vykdo provokacijas įvairiose Europos Sąjungai ir NATO priklausančių valstybių vietose, kirsdama oro erdvę, vykdydama diversijas ir t. t. Lietuva – ne išimtis, o tik dar viena didelio Rusijos plano dalis. Plano nuolatinėmis provokacijomis kiršinti Vakarų visuomenes iš vidaus ir ruoštis realiam kinetiniam karui su Vakarais. Baltarusija – jau tik rytinės kaimynės įrankis įvardintiems tikslams siekti. Priklausomybė akivaizdi ir neaišku, kiek laiko Baltarusija turės bent jau nominalią nepriklausomybę.