Atodangos

A. Lukašenka atėjo, pamatė ar nugalėjo?

Ūkio banko investicinės grupės (ŪBIG) prezidentas ir Ūkio banko pagrindinis akcininkas Vladimiras Romanovas šią savaitę veik per visų šalies televizijų žinias leido sau originaliai papostringauti geresnės ir blogesnės demokratijos tema. Į Lietuvą atvykus Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai, ponas Romanovas gausiai auditorijai aiškino, jog verslo sąlygų Baltarusijoje privalumas yra tas, kad ten sprendimus priima vienas konkretus žmogus – prezidentas. Tai esą kur kas geriau nei demokratija, kurioje niekas už nieką neatsako.

Mano galva, ŪBIG prezidentas Baltarusiją šiek tiek idealizuoja. Net tenykščių verslo sąlygų požiūriu, nenarstant temų, kurios – iš pasaulėžiūros srities. Piešdamas kaimyninės šalies tikrovę ponas Romanovas galėjo bent tarp kitko pridurti apie Baltarusijos sostinėje planuojamas kelių šimtų milijonų dolerių vertės investicijas ir A. Lukašenkos įsako forma joms gautą leidimą. Turėdamas tokį popierių kišenėje apie tenykštę gerovę gali suokti susiriesdamas. Vien už tai, kad įsako autoriui, neduok Dieve, iš lovos ne ta koja išlipus, nešautų į galvą skubos tvarka jį perrašyti naudingesnio ar įtakingesnio ŪBIG konkurento naudai. Nė kiek neabejoju, jog bankininkas Romanovas, kurio investicinis projektas Baltarusijos sostinėje per dvejus ar net trejus metus nepajudėjo toliau popierinių vizijų, tokią riziką pasveria. Todėl geriau jis dėl objektyvumo į politikos ar santvarkos lankas suvis nelįstų ir sunkmečiu lietuviui nepudruotų smegenų.

Lietuvoje niekas nepersekioja verslininkų, kurie veikia į Rytus nuo Lietuvos, priimdami tenykštes žaidimo taisykles. Taip pat – ir Baltarusijoje, kur persekiojami kitaminčiai, suvaržyta spaudos laisvė (už kurią Lietuvoje aš kabinsiuosi dantimis taip, kaip p. Romanovas dėl savo verslo intereso Baltarusijoje). Niekas Lietuvoje ten besiverčiančių žmonių nevadina „kraugeriais, stiprinančiais autokratinį režimą“. Pažįstu iniciatyvius žmones, turinčius verslą Baltarusijoje, Uzbekistane, Kazachstane ar Azerbaidžane. Jų rizikos amplitudė – nuo didesnių verslo pelnų iki vietinės belangės, kurioje ir Lukiškės atrodo sanatorija. Tačiau jie, besiverčiantys rizikingose rinkose verslininkai, visiškai sąmoningai yra pasmerkę save politinei vienatvei.

Tai yra ta reikšminga 1990 metais Lietuvos pasirinkta vertybių riba. Ji svarbi net sunkmečiu, kada visuomenėje daugėja sovietmečio nostalgijos, spjaudančiųjų į demokratiją ir tvirtos rankos šalininkų. Katučių Lietuvos ir Baltarusijos verslo forume Baltarusijos prezidentui plojantys lietuvių verslo atstovai yra trumparegiai, jeigu nesumoja, kad tokios visuomenės nuotaikos yra visų pirma pamatinė rizika jų pačių gerovei. Galbūt jų nebaugina Baltarusijoje įprasti specialūs „direktorių pavaduotojų ideologiniam darbui“ etatai. Mane, pamačiusį tokią iškabą vienoje tos šalies bendrovėje, vis dar krėtė šiurpas.

O demagogijos ir viešųjų ryšių meistras A. Lukašenka vizito Lietuvoje metu pasiekė pergalę. Jis kalbėjo tai, ką norėjo, – tarsi būtų Baltarusijoje, o ne Europos Sąjungoje. Man bent jau kilo įspūdis, kad į Lietuvą jis niekada nevažiuos, jeigu tik turės galimybę nuvykti tiesiai į Briuselį, ir jokių tarpininkų jam nereikės. O ta pačia proga Baltarusijos vadovas prisidėjo įgyvendindamas strateginį savo šalies sunkmečio tikslą: bet kokia kaina (net klausantis įžūlių Lietuvos žurnalistų) atrasti naujas rinkas Baltarusijos pramonės produkcijai ir pritraukti užsienio investicijų.

Klausimas – koks buvo Lietuvos tikslas? Pagyvensim – pamatysim. Gal rasis stebuklas ir Klaipėdos uostas ims dusti nuo naujai užplūdusių krovinių, o kaimyninė šalis taps išskirtinai draugiška Lietuvos automobilių vežėjams. Į TV studijas užsukančiam mūsų užsienio reikalų ministrui bus lengviau paaiškinti, ką reiškia jo iškelta Lietuvos ir Baltarusijos strateginės partnerystės idėja. Nes iki šiol baltarusiškų prekių srautai į Klaipėdą labai priklausė nuo asmeninių ryšių ir „otkato“, energetikos politika – nuo Rusijos, o krovinių tranzito sąlygos kaimyninėje šalyje – nuo pajamų iš kontrabandos plano eilutės tos šalies biudžete. Nebent kažkas pasikeitė: A. Lukašenka sako ėmęsis „precedento neturinčių priemonių“ liberalizuodamas Baltarusijos ekonomiką. Galbūt keista, tačiau pirmiausiai paklausyčiau, ką apie A. Lukašenkos pažadų tvirtumą sako kitas jo strateginis partneris – Rusija.

Rytas STASELIS

Politikos apžvalgininkas