Ukrainoje apsilankiusį ūkininką sujaudino matyti vaizdai

Andrius GRYGELAITIS

Gižų seniūnijoje ūkininkaujantis Andrius Dirmeikis neseniai grįžo iš Ukrainos, kurios kariams pristatė šalies žemdirbių suaukotą paramą.

Paragino bičiulius

A. Dirmeikis įvairiais būdais Ukrainą remia nuo pat karo pradžios – beveik ketverius metus. Neseniai jis su paramą Ukrainai renkančios VšĮ „Kelio knyga“ komanda lankėsi Rusijos agresiją patiriančioje šalyje, į kurią gabeno 5 automobilius, prikrautus kariuomenei reikalingų pačių įvairiausių daiktų. Vienas iš automobilių nupirktas paties Andriaus iniciatyva.

Maždaug prieš mėnesį VšĮ „Kelio knyga“ kuratorius Aidas Bubinas išsiruošė į 20 dienų žygį motociklu po Europą. Trumpam prie šio žygio prisijungė ir save baikeriu drąsiai galintis vadinti A. Dirmeikis. Kelionėje vyrai išsikalbėjo, kad Ukrainos kariuomenei nuolat reikia įvairių universalių automobilių, autobusiukų arba visureigių, skirtų darbui fronte.

Grįžęs namo Andrius paragino savo bičiulius ūkininkus, su kuriais bendrauja kone kasdien, prisidėti prie paramos. Maždaug 30 žemdirbių iš visos šalies suaukojo apie 3 tūkstančius eurų, už kuriuos buvo nupirktas visureigis, šiek tiek degalų bei įvairių kare reikalingų daiktų.

„Ukrainai reikia visko: automobilių, žvakių, baterijų, maisto, vaistų, rūbų, kompiuterių. Viso to reikia nuolat, neužtenka vienkartinės paramos. Šiai šaliai būtina reguliari mūsų pagalba“, – pabrėžė A. Dirmeikis.

Girdėjosi sprogimai

Nugabenti Ukrainos kariams skirtą paramą buvo patikėta pačiam gižiečiui. Jis neslėpė, kad prieš kelionę jautė šiokį tokį nerimą ir baimę. Vyras iš pradžių galvojo, kad vyks į vakarinę Ukrainos dalį – Lvivą arba Kyjivą, tačiau jau išvažiavęs sužinojo, kad jo ir kartu keliavusių kolegų iš VšĮ „Kelio knyga“ laukia kelionė į rytinėje šalies dalyje esantį Charkivą. Visai greta šio miesto nuolat vyksta intensyvūs mūšiai.

Kelionėje po Ukrainą lietuvius lydėjo vietiniai savanoriai. Suaukotus automobilius tautiečiai paliko Charkive, kuriame transportas buvo ruošiamas karo sąlygoms. Tuo tarpu likusią paramą vyrai gabeno į teritoriją, esančią visai šalia fronto linijos.

„Norint ten patekti jau reikia leidimų, būtina žinoti specialius slaptažodžius, tam tikrus kodus. Vykstant link karo zonos telefonuose teko įjungti lėktuvo režimo funkciją, kad niekas negalėtų mūsų susekti per GPS signalą. Ten, kur buvome, girdėjosi bombų sprogimai. Lankytis netoliese tikrai nebuvo jauku“, – prisipažino pašnekovas.

Nuolatinės sirenos

Ukrainoje A. Dirmeikis praleido 5 dienas, o 3 iš jų viešėjo greta fronto linijos įsikūrusiame Charkive. Šiame mieste vyras nuolat girdėjo sirenas, pranešančias apie oro pavojų. Anot jo, vietiniai jau seniai nereaguoja į perspėjimus.

„Mieste slėptuvių netrūksta, tačiau paprastai raketa atskrieja vos per 2–3 minutes nuo tada, kai pasigirsta sirena. Tiek laiko tikrai nepakanka pasislėpti. Dėl to žmonės ir ėmė nekreipti dėmesio į nuolatinius perspėjimus. Juolab kad sirenos dažniausiai kaukia tais atvejais, kai raketos skrieja kur nors pro šalį“, – pasakojo Ukrainoje viešėjęs ūkininkas.

Jis prisipažino iki šiol galvojęs, kad perspėjimo signalai Ukrainos miestuose skamba gerokai garsiau, nei pasirodė esant iš tikrųjų. Nepaisant to, nuolatiniai perspėjimai apie mirtį nešančias raketas vis tiek neleido atsipalaiduoti ir vertė išlaikyti budrumą. Nejaukiausią akimirką Andrius išgyveno palikdamas Charkivą.

„Visoje Ukrainoje nuo vidurnakčio iki 5 valandos ryto galioja komendanto valanda. Karo zonoje ji prasideda valanda anksčiau. Tai reiškia, kad tuo metu negali dirbti kavinės, barai, parduotuvės, o visoje teritorijoje privalo būti išjungtas apšvietimas. Charkivą palikome dar prieš penktą valandą ryto. Tuo metu visur kaukė sirenos, o aplinkui buvo taip tamsu, kad jei būtų reikėję kur nors slėptis, susiorientuoti vargiai pavyktų“, – teigė A. Dirmeikis.

Didžiuliai kontrastai

Keliaudamas po Ukrainą gižietis regėjo labai kontrastingus vaizdus. Anot jo, sostinėje Kyjive gyvenimas teka įprasta vaga ir karo padarinių beveik nesijaučia. Kad šalis kariauja, išduoda tik centrinėje Maidano aikštėje įkurta savotiška memorialinė zona, kurioje gausu gėlių puokščių, įvairių šalių vėliavų ir kare gyvenimą baigusių žmonių portretų. Visa tai – savotiška ukrainiečių padėka už pasiaukojimą ginant šalį. Memorialinėje zonoje galima rasti ir Lietuvos trispalvių bei Ukrainoje žuvusių mūsų šalies piliečių atvaizdų.

Andrius lankėsi ir daugelyje kitų vietovių. Anot jo, kai kurie Ukrainos kaimai gyvena taip varganai, kad sunku suprasti, ar jie sugriauti bombų, ar tiesiog natūraliai apleisti ir ištuštėję. Ūkininko teigimu, neskaitant didmiesčių, atrodo, kad daugelyje kitų Ukrainos vietų gyvenimas sustojo prieš 20–30 metų.

„Nežinau, kaip apibūdinti tą jausmą, kurį pajutau pamatęs miestelius ir kaimus, esančius visai netoli fronto linijos. Labai sunku ir gaila karo akivaizdoje regėti suaugusius žmones, tačiau žodžiai gerklėje išvis stringa, kai tokioje aplinkoje pamatai vaikus. Viešėdamas Ukrainoje kalbėjau ir su vienu ūkininku, kurio laukai yra visai greta karo zonos. Jis negali nuimti derliaus, nes žino, kad dalis teritorijos – užminuota. Kartą kuldamas kukurūzus jis surado nukritusį, tačiau nesprogusį „Shahed“ droną. Tokie vaizdai Ukrainoje – kasdienybė. Gaila, kad vis dar atsiranda nemažai skeptikų, kurie nesupranta, kodėl reikia aukoti šiai šaliai. Norėčiau, kad jie savo akimis pamatytų tai, ką mačiau aš. Nežinau, ar mūsų nuvežti sunkvežimiai dar naudojami. Gal jie buvo susprogdinti pačią pirmą dieną, patekę į karo zoną. O gal išgelbėjo keletą gyvybių? Bet kokiu atveju jaučiuosi gerai, kai žinau, jog galbūt kažkam padėjau“, – teigė pašnekovas.

Jis pripažino visos kelionės metu jautęs nemažą nerimą, tačiau vos įvažiavęs į Lenkiją iškart pasijutęs saugiau. Vyras tvirtino ir toliau įvairiais būdais remsiantis Ukrainą, tą daryti skatinsiantis ir kitus. A. Dirmeikis užsiminė siūlysiantis prie paramos prisidėti ir savo kolegoms iš Vilkaviškio krašto ūkininkų sąjungos bei žemės ūkio kooperatyvo „Vilkaviškio grūdai“.