D. Trampo ir V. Zelenskio pokalbis – ką supratome?

Arūnas TALUTIS

Istorikas

Prieš keletą savaičių pasaulį apskriejo Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, JAV prezidento Donaldo Trampo ir viceprezidento Džeimso Deivido Vanco viešo pokalbio vaizdo įrašas. Didžioji dalis civilizuoto pasaulio buvo priblokšti, bet ne visi dėl vienodų priežasčių. Vieni kaltina ir bjaurisi JAV prezidento požiūriu į V. Zelenskį, kiti piktinasi Ukrainos prezidento atsisakymu būti nuolankiam ir priimti tokias sąlygas, kokias jam siūlė D. Trampo komandos parengta sutartis.

Reikia pripažinti, kad šis vaizdo įrašas buvo išskirtinis ir dėl formos, ir dėl turinio. Forma buvo beprecedentė dėl valstybės vadovų ir netgi sąjungininkų bendravimo stiliaus. Net neabejojama, kad ginčų su kitų valstybių vadovais buvę ir anksčiau, bet to nebuvo leidžiama stebėti viešai ir tame neleista dalyvauti žurnalistams. Tai labiau priminė prastai parašyto realybės šou scenarijų. Turinys, savo ruožtu, taip pat neturi precedentų. Karo metu prieš visą pasaulį kaltinti sunkioje padėtyje atsidūrusį savo sąjungininką silpnumu ir iš desperacijos naudoti propagandą (taip, kaip pokalbio metu darė JAV viceprezidentas Dž. D. Vancas) yra nematyta praktika.

Pasaulio analitikai spėlioja, kokie buvo tokio pokalbio motyvai ir kokios priežastys slepiasi už tokio valstybių vadovų nesutarimų išviešinimo? Deja, dėl riboto informacijos prieinamumo negalime matyti viso paveikslo. Mes nežinome, kokius žodinius susitarimus yra aptarę JAV ir Rusijos atstovai. Mes nežinome visų JAV ir Ukrainos sutarties dėl mineralų sąlygų. Nežinome ir didžiosios dalies pokalbio, įvykusio tarp JAV ir Ukrainos vadovų už uždarų durų, turinio. Toks informacijos trūkumas palieka daug vietos spekuliacijoms, bet vietoje jų tiesiog galime padaryti išvadas iš to, kas žinoma.

Šis pokalbis galutinai patvirtino D. Trampo administracijos neigiamą požiūrį į dabartinę Ukrainos vadovybę. Pastaroji matoma kaip nesukalbama, nedėkinga, o dėl dalyvavimo Demokratų partijos rinkimų kampanijoje – dar ir išdavikiška. Akivaizdu, kad D. Trampo administracija mato V. Zelenskį kaip problemą, o jo pakeitimą kitu vadovu – tos problemos sprendimo būdą. Vienas iš esminių nesutarimų tarp prezidentų buvo tikėjimas, kad pasirašius taikos sutartį su Rusija pastaroji laikysis tos sutarties sąlygų. D. Trampas buvo įsitikinęs, kad jei praeityje Putinas ir laužė susitarimus, tai per jo kadenciją to nebus. Tuo tarpu V. Zelenskis priminė pastarojo dešimtmečio istoriją ir tai, kad nėra jokio pagrindo pasitikėti Rusija. Akivaizdu, kad Ukrainos prezidentui trūksta saugumo garantijų, kurios atgrasytų Rusiją nuo tolesnės agresijos Ukrainos atžvilgiu. Savo ruožtu tiek D. Trumpas, tiek jo komanda teigia, kad ta išteklių sutartis yra pakankamas garantas.

Vieši D. Trampo ir jo šalininkų pasisakymai apie tai, kad nerealu kada nors Ukrainą priimti į NATO, suteikti jai branduolinį ginklą ar siųsti į šią šalį taikdarius, mums leidžia suprasti, jog šios saugumo garantijos negali būti ant derybų stalo. Akivaizdu, kad V. Zelenskio administracijai tai nėra priimtina, ir čia yra viena iš esminių problemų.

D. Trampo nuomone, Ukrainos prezidentas neturi jokių kortų, kad dar galėtų derėtis ir bandyti žaisti šį politinio pokerio mačą su savo sąjungininkais amerikiečiais. Jo supratimu, šiuo metu mūšio lauke trauktis priversti ukrainiečiai ir jie privalo priimti tai, kas jiems siūloma. V. Zelenskis nepriima tokios metaforos ir sako, kad tokių dalykų sprendimas nėra žaidimas kortomis.

Panašu, kad JAV sustabdžius karinę paramą, o galingiausiems Europos vadovams atsakius V. Zelenskiui, kad vis tiek turės susitarti su D. Trampu, spaudimas Ukrainos prezidentui tik didėja. Laikas tiksi, kariniai ir žmogiškieji ištekliai mąžta, priešas stumiasi į priekį, o sprendimai laukia…