Jaunus ūkininkus Vištytyje stabdo biurokratinės kliūtys

Andrius GRYGELAITIS

Prieš porą metų į Vištytį atsikraustę Petras ir Laura Paužai dar tik kuria savo namų jaukumą. Mėsinių galvijų auginimu besiverčianti jauna šeima mėgaujasi gyvenimu nedideliame miestelyje, tačiau pripažįsta, jog čia netrūksta iššūkių.

Dirbo arkliais

P. Paužas, kiek save atsimena, tiek sukosi tėvų ūkyje. Ši veikla jam patiko nuo mažens. Ir visai nesvarbu, kad vaikystėje tekdavo dirbti nemažai sunkių darbų. Pirmą traktorių Petro tėtis Juozas įsigijo tik tada, kai sūnui suėjo 13 metų. Iki tol visus ūkio darbus šeima atlikdavo su arkliais – ardavo, pjaudavo žolę, ją vartydavo, grėbdavo, veždavo į namus šieną ir pan.

„Kiekvienais metais namo iš laukų parsigabendavome gal po 100 vežimų šieno. Galima sakyti, kad šis darbas trukdavo kone visą vasarą. Kiti ūkininkai jau seniausiai dirbdavo traktoriais, o mes vis dar kas rytą kinkydavome arklius“, – dabar jau su šypsena kiek daugiau nei 20 metų senumo patirtį prisimena Petras.

Savarankiškai ūkininkauti su žmona Laura jis pradėjo 2013 m. Nuo pat pradžių pora turėjo mėsinių galvijų, tačiau kartu laikė ir 10 pieninių karvių. Kurį laiką už pieną dar mokėdavo pakankamai gerai, tačiau greitai supirkimo kainos ėmė kristi, tad jauni ūkininkai nusprendė karvių atsisakyti.

„Pirmaisiais metais už litrą pieno gaudavome po litą, o po ketverių metų jau tik po 13 euro centų. Laikyti karves tapo nuostolinga“, – prisiminė pašnekovas.

Neįsivaizduoja savęs kitur

Atsisakyti melžiamų karvių privertė ne tik drastiškai kritusios pieno supirkimo kainos, bet ir būtinybė nuolat rūpintis ūkiu. Dėl galvijų šeima nelabai galėdavo sau leisti kur nors išvykti ilgesniam laikui.

„Karves šėrėme ir melžėme patys. Aš pati iš pradžių nemokėjau naudoti melžimo aparato, bet kai kartą vyras ilgai negrįžo iš laukų, nusprendžiau pabandyti. Buvau anksčiau mačiusi, kaip jis tai daro. Pasirodo, nebuvo taip sunku“, – šypsojosi L. Paužienė.

Iš Šakių rajono kilusi, o vėliau į Kauną persikrausčiusi Laura prisipažino nenorėjusi likti didmiestyje. Ją visuomet traukė kaimiška aplinka. To paties norėjo ir Petras.

Šeima pasakojo, jog net ir dabar trumpai pabuvę didesniame mieste paprastai namo grįžta pavargę bei išsekę.

„Dabar esu labai laimingas, kad galiu ūkininkauti. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be šios veiklos. Man patinka technika, gyvuliai, patinka tai, kad ūkyje nėra monotonijos, o darbų visada galima susigalvoti. Galbūt kokioje nors kitoje srityje ir galėčiau daugiau uždirbti, tačiau man užtenka ir to, ką turiu“, – kalbėjo P. Paužas.

Parduoda šieną

Jaunieji Paužai savarankiškai dirba apie pusšimtį hektarų žemės, laiko panašiai tiek pat mėsinių galvijų.

Tiesa, jie ūkininkauja kartu su Petro tėvais, tad bendras žemės plotas yra maždaug 3 kartus, o galvijų banda – 2 kartus didesni.

Didžioji dalis Vištyčio krašto žemdirbių verčiasi būtent gyvulininkyste, todėl šiuo keliu pasuko ir Paužai. Auginti rapsų ar javų neapsimoka, nes čia vyrauja itin nederlingos žemės.

„Iki šiol man nesuvokiama, kaip mūsų kraštas galėjo būti išbrauktas iš nederlingų žemių žemėlapio. Čia praktiškai niekas neauga, o pirmas mūsų derlius – akmenys. Jų tiek daug, kad pavasariais rinkdami į ant dirvos gulinčius kumščio dydžio akmenis net nekreipiame dėmesio, nes yra krūvos didesnių“, – pasakojo pašnekovas.

Jis ne tik augina mėsinius galvijus, bet ir verčiasi šieno pardavimu. Vyras šieno ritinius pristato Kalvarijos savivaldybėje, Trakėnų kaime, įsikūrusiam zoologijos sodui, taip pat kai kuriems šalies žirgynams.

„Teikiu visą paslaugų paketą – pats užauginu žolę, nupjaunu, išdžiovinu, surišu į ritinius, nuvežu ir net iškraunu. Tai daugeliui labai patogu. Keletą sykių užsakovai patys buvo užsimanę išsikrauti ritinius. Kai juos nuvežiau, paaiškėjo, kad tai daryti jie ketina rankomis. Žmonės ne visada suvokia, kaip tai sunku. Juk įprastai vienas ritinys sveria apie 350 kg, o jei jis susuktas iš žalios žolės, svoris gali siekti nuo 700 iki 900 kg“, – teigė P. Paužas.

Skersti neapsimoka

Auginamus jaučius Paužai paprastai parduoda supirkėjams, kurie juos išgabena į Skandinavijos arba Pietų Europos šalis. Ten itin vertinama jaunų, iki metų amžiaus galvijų mėsa.

Prieš kurį laiką Petras su Laura pamėgino ir patys pasiskersti jauną jautuką, tačiau parduoti jo mėsą nebuvo taip lengva, kaip pora tikėjosi.

„Už galvijo paskerdimą ir mėsos fasavimą sumokėjome gal 200 eurų. Visgi fasuoti turbūt nereikėjo, nes tokia mėsa pirkėjams, pasirodo, kelia įtarimų. Jie galvoja, kad iš ūkininko perkama mėsa negali taip atrodyti. Ir klientams visai nesvarbu, kad mūsų jautiena – ekologiška. Mūsų galvijai šeriami vien žole ir šienu, be jokių grūdų, kurie kenkia mėsos kokybei“, – pasakojo Petras.

L. Paužienė teigė, kad nepaisant to, jog pirmoji patirtis patiems pardavinėjant skerdieną nebuvo pati geriausia, jiedu ketina dar sykį bristi į tą pačią upę. Tik šįkart žada skersti vyresnį jautį, o parduoti mėsą norėtų viename iš ūkininkų turgelių.

„Ateityje planuojame dar labiau išplėsti galvijų bandą. Bent jau padvigubinti turimą. Šie gyvuliai išskirtinių sąlygų nereikalauja. Jiems nereikia ūkinių pastatų, pakanka užuovėją suteikiančios pastogės, taip pat reikia pasirūpinti, kad niekada netrūktų žolės, šieno ir vandens. Žemių plėsti neketiname. Manau, jog visiškai pakanka jau turimų plotų“, – sakė P. Paužas.

Sunkumai regioniniame parke

Tris mažamečius vaikus – dešimties metų Pijų, penkiametę Luknę ir vos 10 mėnesių sulaukusią Patriciją – auginantys Laura ir Petras į Vištytį atsikraustė tik prieš porą metų. Iki tol jie glaudėsi pas Petro tėvus už maždaug 7 kilometrų esančiame Liukių kaime.

Nors gyvenimu poilsiautojų pamėgtame miestelyje jauna šeima patenkinta, tačiau pripažįsta, kad jei galėtų iš naujo rinktis, kur gyventi, greičiausiai pasirinktų kitą vietą. Pagrindinė to priežastis – nesutarimai su Vištyčio regioninio parko atstovais.

Paužams teko nueiti, kaip jie patys sako, kryžiaus žygius, kad galėtų čia įsikurti. O sparčiau tvarkytis savo namų aplinkos jiems iki šiol neleidžia įvairios biurokratinės kliūtys.

„Kalbama, kad Vištytyje mažėja gyventojų, kad niekas čia nenori atsikraustyti. Bet juk tam yra pakankamai objektyvių priežasčių! Nors ir turėjome gavę, atrodė, visus reikiamus leidimus statyboms, tačiau paaiškėjo, jog yra daugybė apribojimų vien dėl to, kad čia – regioninio parko teritorija. Negana to, vieta, kurioje gyvename, taip pat yra ir urbanistiniame draustinyje, tad suvaržymų čia dar daugiau. Pavyzdžiui, namų stogai turi būti tik šlaitiniai ir tik tam tikros spalvos, vitrininių langų dydžiai taip pat yra ribojami. Čia galioja daugybė iš pirmo žvilgsnio absurdiškų reikalavimų, kurių nesilaikant gresia didžiulės baudos. Mums jau teko susimokėti ne vieną tūkstantį eurų“, – apmaudo neslėpė P. Paužas.

Šiuo metu sustojusios ir tvoros aplink Paužų namus statybos. Tam paprieštaravo Vištyčio regioninio parko atstovai, tad dabar ginčas sprendžiamas teisme. Kaip pasakojo Petras, jau tik pradėję statyti tvorą jie sužinojo, kad ši negali turėti kolonų bei pamatų. Įdomu tai, kad pamatus buvo pasidarę ir senieji sodybos šeimininkai, tačiau anksčiau tai niekam nekliuvo.

„Apmaudžiausia, kad čia kurtis pradėjome gal prieš septynerius metus. Regioninio parko atstovai pro šią vietą pravažiuoja bent tris sykius per dieną, tačiau nė karto nesustojo, nepaaiškino, kad kažką darome blogai. Tik kai jau tvora iškilo, gavome įspėjimą ją nusigriauti. Kol kas to nedarome. Laukiame teismo sprendimo, o po to žiūrėsime, kaip elgtis toliau“, – sakė Vištyčio miestelio gyventojas.

Jis neabejojo, kad panašūs suvaržymai ateityje užkirs kelią čia apsigyventi ne vienai jaunai šeimai.