Sena nuotrauka

Sunkus tremtinio kelias iki vairuotojo profesijos

Algimantas Augustaitis gimė 1929 metais Griškabūdžio valsčiuje valstybės tarnautojo šeimoje. 1941 metais birželio 14 dieną jis su tėvais ir dviem broliais Lietuvos okupantų buvo ištremtas į Sibirą.

Tų metų šiltą vasaros dieną į Augustaičių sodybą įriedėjo NKVD sunkvežimis ZIS-5 su rusų kareiviais. Okupantai sodybos šeimininkams davė vieną valandą susikrauti mantai, leido pasiimti 100 kilogramų reikalingiausių daiktų. Į sunkvežimį susodinta šeima, saugoma keturių ginkluotų kareivių, buvo nuvežta į Pilviškių geležinkelio stotį. Pilviškiuose nuo šeimos atskyrė tėvą. Tik po dvejų ar trejų metų Sibire iš kitų lietuvių Augustaičiai sužinojo, jog tėvelis miręs. Po daugelio metų iš archyvų buvo gautas ir mirties liudijimas su diagnoze – 1942 metų kovo 10 dieną jis mirė nuo staigaus išsekimo.

Traukinio, vežusio lietuvius į Sibirą, galutinė stotelė buvo Altajaus krašte, Bysko mieste. 30 šeimų su visa jų manta visą savaitę vežė arkliais pakinkytais vežimais 200 kilometrų iki miestelio Tūročak. Miestelio pakraštyje, viename bute, buvo apgyvendintos 7 šeimos. Algimantas prisimena, kad naktimis, kai miegodavo ir norėdavo persiversti ant kito šono, tai daryti turėdavo visi kartu, nes buvo be galo ankšta. Laikui bėgant per didelius vargus buvo išsireikalautas atskiras butas.

Pats pirmasis A.Augustaičio „vairavimas“ prasidėjo nuo arklio, kuris upe tempdavo valtis su vairininkais. Mums sunkiai įsivaizduojamu būdu arklys, įbridęs į upę iki kelių, upės vagos pakraščiu prieš srovę apie 70–100 kilometrų tempdavo dvi valtis, prikrautas maisto atsargų, kurios sverdavo 700–800 kilogramų. Žiemą būdavo traukiamos rogės. Maistas buvo gabenamas į tuometines aukso kasyklas. Šį sunkų arklio vadeliotojo darbą dirbo septyniolikmetis lietuvių tremtinys.

Po dviejų vasarų Algimantas „Gornoaltaizoloto“ įmonėje tapo valties vairininku. Darbas buvo daug lengvesnis, bet atsakingesnis. Pats pirmas valties vairavimas pasibaigė nesėkme. Valčiai pasisukus šonu, srauni upė ją apvertė ir visas valtyje buvęs gėris nuskendo.

1952 metais Algimantas įsidarbino miško pramonės ūkyje. Pirmaisiais metais dirbo miške su elektros pjūklu, o tų pačių metų pabaigoje buvo paaukštintas – tapo miško darbų elektros mechaniku. 1954 metais lietuvis buvo paskirtas dirbti autošaltkalviu. Nors jis ir neturėjo teisės vairuoti sunkvežimį, tačiau jau vežiojo krovinius. Iš miško prie upės krantų Algimantas vežė medieną, kuri upe buvo plukdoma į Įbisko medienos perdirbimo įmones. Pats pirmas sunkvežimis, kurį teko vairuoti, buvo ZIS-5. Tokiu sunkvežimiu Augustaičių šeima iš gimtų namų buvo išvežta į sunkius gyvenimo išbandymus.

Pateisinęs gero vairuotojo vardą, Algimantas 1954 metų pabaigoje 3 mėnesiams buvo išsiųstas į vairuotojų mokyklą ir jau kitais metais tapo tikru sunkvežimio vairuotoju. Nuo 1955 iki 1967 metų jam teko vairuoti ZIS-5 bei ZIS-151 – pastarasis buvo surinktas iš dviejų nurašytų sunkvežimių.

Vairuojant šį sunkvežimį, įsiminė vienas įdomesnis nuotykis.

Tai buvo 1957 metų žiemą. Miško pramonės ūkio arkliams reikėjo parvežti šieno iš gretimo kaimo, kuris buvo stepėje, už 80 kilometrų nuo namų. Pervažiavęs miškingą vietovę ir pakilęs ant kalno, Algimantas apie 3 kilometrus jau buvo nuvažiavęs Sibiro stepe, kai staiga pasikeitė oro sąlygos. Sniego pūga buvo tokia didžiulė, kad teko nutraukti kelionę. Siaučiant pūgai, trims gamtos stichijoje įstrigusiems žmonėms visą naktį teko praleisti sunkvežimio kabinoje.

Ryte iš variklio išleidę vandenį į kibirus ir juos užkasę po storu sniego sluoksniu, kad neužšaltų, žmonės pėsčiomis išėjo į Altajų kaimą už 5 kilometrų.

Pūga siautė penkias paras, tad iki sunkvežimio mėginta prasibrauti su traktoriumi. Vos tik privažiavo sunkvežimį, pūga vėl pradėjo siautėti ir vyrams teko grįžti atgal į kaimą. Pralaukus daugiau kaip parą, pūga nurimo ir buvo galima kelionę tęsti. Nors atstumas buvo nedidelis – apie 80 kilometrų, šieno parvežimas užtruko visą savaitę.

Renaldas Darius DULINSKAS

„Senų vežimų“ klubo
prezidentas