Etnologas renka žinias apie suvalkietiškus mėsos gaminius

Andrius GRYGELAITIS

„Suvalkietiški rūkyti mėsos gaminiai – didelė vertybė“, – teigia Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje etninės kultūros specialistu dirbantis Andrius Milinkevičius. Jis siekia, kad šie mėsos gaminiai būtų įtraukti į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Turėjo daugiau galimybių

Dar šių metų pavasarį A. Milinkevičius pradėjo tyrinėti suvalkietiškų rūkytų mėsos gaminių istoriją. Etnologas greitai suprato, kad mūsų regione lašiniai, dešros ir skilandžiai buvo išties kitokio skonio nei kitose šalies vietose. Jo teigimu, šie skirtumai atsirado dėl geresnių Suvalkijos žemių ir pažangesnių ūkininkavimo technologijų.

„Kadaise Suvalkijoje žmonės augino daug kiaulių. Čia stovėjo daug dvarų, kuriuose dirbusios šeimininkės tarpusavyje dalindavosi receptais. Jos buvo labai kūrybingos ir pažangios, tad ir receptai būdavo tobulesni. Be to, nereikia ignoruoti ir fakto, kad mūsų krašte anksčiau gyveno turtingesni žmonės. Jie galėdavo sau leisti įsigyti tokius daiktus, kaip mėsmalė, kurių kitų regionų gyventojai ne visada įpirkdavo“, – pasakojo A. Milinkevičius.

Anot jo, šiuo metu didelių skirtumų tarp regionuose ruošiamų mėsos gaminių nėra, tačiau XIX a. bei XX a. pirmoje pusėje jie buvo akivaizdūs.

Viso regiono tradicija

Idėją tyrinėti suvalkietiškus rūkytus mėsos gaminius A. Milinkevičiui pamėtėjo Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvado darbo grupė, su kuria etnologas nuolat bendradarbiauja. Ši bičiulystė užsimezgė prieš keletą metų, kuomet Andrius nusprendė dėti visas pastangas, jog į minėtą vertybių sąrašą būtų įtraukta Gražiškių seniūnijoje puoselėjama šyvio šokdinimo tradicija.

Paprastai į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtraukiami įvairūs ypatingi ir bendruomenėms įdomūs reiškiniai, papročiai, šventinės apeigos, atlikimo meno ar etnosporto tradicijos.

„Norint, kad tam tikras reiškinys papildytų sąvadą, reikia surinkti daugybę duomenų. Kaip tik tą dabar ir darau. Jau esu apklausęs 11 dabar arba anksčiau mėsos gaminius ruošusių žmonių. Renku receptus, nuotraukas, įvairią kitą medžiagą, fiksuoju senovinių rūkyklų pavyzdžius. Daugiausia į tyrimą esu įtraukęs Vilkaviškio rajono gyventojų, tačiau yra ir keletas asmenų iš Kalvarijos bei Šakių rajono savivaldybių. Planuoju pakalbinti ir Marijampolės savivaldybės gyventojus. Neteisinga būtų šias tradicijas pasisavinti vien mūsų rajonui, juk tie patys rūkytos mėsos skoniai vyravo visame regione“, – teigė A. Milinkevičius.

Jis pasakojo atliktą tyrimą panaudojęs savo studijose. Šiuo metu vyras Kauno Vytauto Didžiojo universitete siekia įgyti kultūros studijų magistro diplomą. Už atliktą darbą Andrius buvo įvertintas aukščiausiu balu.

Reikia tęstinumo

Norint, kad suvalkietiški rūkyti mėsos gaminiai būtų įtraukti į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, vien surinktos teorinės medžiagos neužteks. Kaip pasakojo A. Milinkevičius, reikės pasirūpinti, kad būtų užtikrinta šios tradicijos tąsa. Kitaip tariant, teks surasti žmonių, kurie pagal senovinius receptus ryšis nuolat rūkyti mėsą.

„Tai – Lietuvą reprezentuojantis sąvadas, todėl norima, kad į jį įtraukti reiškiniai būtų aktyvūs. Tiesą pasakius, esu suradęs porą rajono įmonių, kurios daro labai skanius mėsos gaminius, bet nesu tikras, ar įmonės gali būti senovinių tradicijų puoselėtojomis“, – kalbėjo pašnekovas.

Jis svarstė, kad net jeigu tektų ieškoti individualių mėsos gamintojų, juos surasti neturėtų būti sunku. Tiesa, etnologas pripažino, jog besikeičiantis kaimų gyvenimas ir mažėjantys ūkiai keičia ir mėsos gaminių rūkinimo būdus. Visgi jis sakė esantis visiškai ramus, jog ši tradicija neišnyks.

„Kai atlikau tyrimą, supratau, kad senoviniai mėsos gaminiai daugeliui žmonių kelia sentimentus. Ir ne tik dėl skonio. Neretai savo istorijomis besidalinusios moterys net apsiverkdavo, prisiminusios, kaip anksčiau mėsą ruošdavo su savo mamomis ar senelėmis. Atrodo, visa tai paprasti dalykai, tačiau jie daugeliui sukelia nemažai emocijų“, – kalbėjo etnologas.

Veda edukacijas

Pradėjęs tyrinėti senuosius regiono mėsos gaminius A. Milinkevičius sukūrė ir edukaciją „Gardžiausi Sūduvos dūmo skoniai“. Ji vedama Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje.

Edukacijos dalyviams pristatoma mėsos gaminimo istorija, paprasti bei patys sudėtingiausi receptai, demonstruojami senoviniai įrankiai, kuriais ir būdavo ruošiami gaminiai. Susirinkusiesiems rodomos senovinės pipirinės, mėsos pjaustyklės, bezmėnai, mėsai kimšti skirti ragai, mėsgurbiai ir kt. Be abejo, edukacijos dalyviai alkani namo neišleidžiami. Jiems siūloma paragauti įvairių pagal senovinius receptus paruoštų mėsos gaminių.

Norintieji taip pat kviečiami patys senoviniu būdu pasigaminti prieskonių mišinį, kuris anksčiau būdavo naudojamas pagardinti mėsos gaminius.

„Po Naujųjų metų pradėsime dar vieną unikalią edukaciją, susijusią su Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadu. Norinčiuosius kviesime mokytis šokdinti šyvį. O kalbant apie rūkytus mėsos gaminius, stengsimės, kad jau artėjančiais 2025-aisiais metais jų gaminimo tradicija būtų įtraukta į minėtą sąvadą. Aišku, dar reikės nueiti nemažai kelio, kadangi iki šiol surinktos informacijos tikrai nepakanka. Labai norėčiau surasti žmonių, kurie savo namų antruose aukštuose turi įsirengę kaminus-rūkyklas. Esu apie tai tik girdėjęs, tačiau nematęs. Kadaise toks mėsos rūkymo būdas buvo labai populiarus. Taip pat ieškau įdomių rūkelnyčių, su meniniais apipavidalinimais, senovinių mėsos gamybos receptų ar bet kokios su tuo susijusios informacijos“, – kalbėjo A. Milinkevičius.