Turtingame namų muziejuje telpa sodybos ir miesto istorija

Renata VITKAUSKIENĖ

Patirtis, kad privačiame muziejuje rasi nenuilstančius entuziastus, Gražinos ir Petro Žemaičių namuose Kudirkos Naumiestyje pasitvirtino su kaupu. Nustebino tai, kad aistros archeologijai, istorijai ir kolekcionavimui apimti sutuoktiniai dalį eksponatų yra iškasę tiesiog savo sodyboje.

Archeologas ir kolekcininkas iš prigimties

Pokalbio išvakarėse G. Žemaitienė buvo priėmusi vietos gimnazijos, savo buvusios darbovietės, septintokų ekskursiją. Pirmoji paauglių reakcija buvo „Ooo! Ir viskas iš čia, iš jūsų?! Viskas čia iš Naumiesčio?!“

Kolekciją šeimininkai vadina Žemaičių šeimos ekspozicija, nors eksponatus renka, restauruoja, saugo, jų istorijas atkuria kaip profesionalūs muziejininkai. Anot Gražinos, jos sutuoktinis Petras – archeologas ir kolekcininkas iš prigimties. Jaunystėje jis ir apie archeologijos studijas galvojo, tik savo vokiečių kalbos žiniomis suabejojęs kitą profesiją įgijo. Vis dėlto vėliau visada skyrė ir laiko, ir pinigų kolekcionavimui, pamažu įtraukė žmoną.

„Vyras surenka, o man atrodo, kad daiktas, surastas po kelių šimtų metų, istorinę vertę įgis, kai turės savo istoriją, pasakos apie žmones, kurie čia kažkada gyveno. Tai tas istorijas jau aš renku“, – sakė Gražina. Apie bendrą prasmingą sutuoktinių pomėgį išgirsti visada džiugu. O faktas, kad daugybę eksponatų P. Žemaitis iškasė tiesiog savo namų sklype, nustebina.

Kai Petras kasinėja vienas, jam ramiau. Bet kai anūkai duoda su kastuviukais, vyriškis nerimauja, kad tik jie, ką nors radę, nesugadintų, neperlaužtų…

„Vasarą atkasėme prie gatvės stovėjusio namo pamatą, tai anūkas su liniuote stovėjo duobėj, nes kai tėvukas ką randa, reikia toje vietoje nufotografuoti, pamatuoti, – smagiai pasakojo Gražina. – Vyras sodyboje vis kažką randa, kai kasa lysvę ar ką pasodinti nori, kai namus remontuoja. Keičiant grindis irgi neapsikentė nepakasinėjęs – rado koklių šukių: išrinko, nuplovė, nudžiovino, suklijavo ir dabar matome, kokios krosnys čia buvo XIX a.“

Puodžiaus darbo broko laužynas

P. Žemaitis yra sulaukęs rimto pagyrimo. Archeologė dr. Birutė Kazimiera Salatkienė buvo sužavėta, nustebusi, kad neprofesionalas šitaip profesionaliai surūšiavo: ant kiekvienos dėžutės parašyta radavietė, metai, kiek šukių.

Seniausi sodybos radiniai – 14 šukių iš storasienės puodynės, kurioje XVII a. krosnyje gamintas maistas. Dr. B. K. Salatkienės nuomone, jos iš to laiko, kai Duliebaičių kaimas palaipsniui augo į miestą.

„Duliebaičiai rašytiniuose šaltiniuose – Jurbarko inventoriaus knygose – pirmą kartą paminėti 1561 metais. Vienas iš to kaimo gyventojų – Jurgis Puodžiūnas, ir labai tikėtina, kad jis buvo puodžius, – pasakojo Gražina. – Esame radę puodyninių, dubeninių koklių šukių. Iš jų suklijuoti XVIII a. ir XIX–XX a. naudoti kokliai. Iš kelių tūkstančių rastų puodynių šukių Petrui pavyko suklijuoti 9 puodynes. Archeologės nuomone, tiek puodynių vienai šeimai nereikėjo, o tai, kad restauruoti indai yra šiek tiek deformuoti, rodo, kad, ko gero, mes atkasėme puodžiaus darbo broko laužyną.“

Į Kudirkos Naumiestį pasikviestas archeologas Julius Kanarskas apžiūrėjęs radavietę ir radinius sakė, jog atkastoje vietoje yra buvusi puodų degimo krosnis.

Sudėlioja įvykių chronologiją

Dar nuostabiau, kad tokiais atradimais archeologijos entuziastas apdovanotas prosenelio sodyboje. Šeima saugo 1908 m. notaro patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį. Dokumentas atsirado, kai Petro Žemaičio proseneliai Kazys ir Ana Žemaičiai įsigijo sodybą šioje miesto vietoje prie Šešupės (dabar – Dariaus ir Girėno gatvė).

Galima pajuokauti, kad tąsyk proseneliai palikuoniams nupirko sklypą, pilną istorinių vertybių, o proanūkiui beliko jas išsikasti ir „prakalbinti“.

Šimtmečius įvairiose sodybos vietose, metro ar mažesniame gylyje, slūgsojusius praeities gyventojų buities daiktus ar jų likučius Petras ne tik iškasa – kartais net dirvos paviršiuje randa. „Žiūrėk, sagutė!“ – sako. Aš moju ranka: „Čia koks grumstelis…“ Paima, patrina tarp pirštų – sagutė“, – archeologo įžvalgą, gal ir nuojautą paliudija Gražina. O tada ateina jos eilė tyrinėti radinius.

Po paieškų internete, po konsultacijų su istorijos, archeologijos, muziejininkystės profesionalais ar garbaus amžiaus naumiestiečiais kraštotyrininkė namų muziejaus lankytojams pasakoja, kada, kokių mundurų sagutės, kokių laikotarpių smulkios monetos galėjo pasiekti vietovę, kokią istoriją jos atskleidžia.

Pasienio miesto gyventojų kišenėse skimbčiojo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lenkijoje, Abiejų Tautų Respublikoje, Rusijoje, Prūsijoje kaldintos monetos. Yra ir Trečiojo reicho laikų vokiškų pinigų, tarpukario nepriklausomos Lietuvos Respublikos centų, sovietinių kapeikų ir nežinia iš kur į sodybą atkeliavusi meksikietiška sentavo moneta.

Imperatoriaus Napoleono laikotarpį liudija sodyboje surastos dvi sagutės. 1830–1831 m. sukilimą primena jį malšinti iš Azijos atsiųsto antro jėgerių pulko kareivio uniformos sagutė. 1863 m. sukilimas – Astrachanės grenadierių pulko, atvykusio saugoti sieną, karių sagos. G. Žemaitienė chronologiškai veda per istoriją, o klausančiojo galvoje tarsi seni šilingai, pfenigai, grašiai, denga ir poluškos žvanga istorijos faktai…

Vertę patvirtino profesionalai

Iš pradžių archeologinius radinius šeima laikė sau. Juos pamačiusi iš Kudirkos Naumiesčio kilusi profesorė Giedrė Čepaitienė pakvietė archeologę dr. B. K. Salatkienę profesionaliai įvertinti rinkinį. Abi paskatino Žemaičius ruošti ekspoziciją ir rodyti ją visuomenei, nes tai – ne tik sodybos, bet ir miesto istorija.

Kitų specialistų nuomonė, kad Žemaičiai mieste, Vinco Kudirkos aikštėje, bus radę, tikėtina, pirmosios Vladislavovo miesto rotušės plytą, minėtą išvadą irgi pagrindžia.

Naumiestį siaubė karai, tad ekspozicijoje esama Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų kareivių daiktų. Vienus upėje rado, kitus – senų namų palėpėse, rūsiuose ar iškasė. Gyventojai, ką įdomesnio mieste ar apylinkėse aptikę, atneša Žemaičiui apžiūrėti – taip pildosi kariška ekspozicijos dalis.

„Su Kudirkos Naumiesčiu susijusių daiktų ieškome ir aukcionuose. Viename varžytasi dėl nuotraukos, kurioje Belgijos kareivis buvo įamžinęs vokiečių įruoštą lagerį rusams belaisviams. Ir tas aukcionas mane tiek įtraukė, kad aš 70 eurų už nuotraukytę 5×9 cm sumokėjau. Štai ką reiškia azartas!“ – juokėsi Gražina.

„Čia jai vieta“

Ekspozicijos dalyje, skirtoje vieninteliam po Antrojo pasaulinio karo Europoje taip ir neatstatytam Širvintos miestui, turistas patirs ne tik pažinimo džiaugsmą, bet ir svetimą gėdą…

Kai per Pirmąjį pasaulinį karą rusai užėmė Širvintą, patys kareivai turtą grobė, liko ir civiliams. Iš Lietuvos pusės žmonės važiavo, į namus parsivežė baldų, indų. O kai vokiečiai užėmė Naumiestį, pareikalavo viską sunešti. Ūkininkams buvo gėda patiems vežti, tai siuntė samdinius. Šiandien Žemaičiai rodo atvirlaiškį, kuriame nufotografuoti tokie vargšai pašepę žmogeliai prie prabangių baldų miesto aikštėje…

O ką naumiestiečiai iš Širvintos parsinešė po Antrojo pasaulinio karo, tas čia jau ir liko.

„Šitas kryžius iš rytprūsių, iš Pilkalnio apskrities kryžkelės, kažkaip atkeliavo į Kudirkos Naumiestį, – per kiemą lydėdama link balto marmuro kryžiaus pasakojo Gražina. – Mano vyras, sužinojęs, kas jį turi, išprašė. Įvyko mainai pagal savininko iškeltą sąlygą: Petras nupirko kreizą ir išmainė jį į kryžių. Deja, šio užrašas jau buvo nušlifuotas… Mūsų kaimynas surado žmogų, kuris atsiminė, kad buvo parašyta Šventojo Rašto eilutė „Meilė niekada nesibaigia.“ Gimnazijos dailės mokytoja davė gotiško šrifto pavyzdžius, kaimynas už upės Vytautas Jakštys iškalė, o mūsų vaikai kryžių pastatė.“

Negali neatkreipti dėmesio, kad Žemaičiai labai vertina pagalbą, gautą iš kitų: vardija profesionalus, kurie padėjo padaryti išvadas apie vieną ar kitą eksponatą arba patvirtino pačios Gražinos po paieškų įvairiuose šaltiniuose padarytas išvadas. O padėti kraštotyrininkei galėtų ir vilkaviškiečiai. „Man rūpi paieškoti Stanislovo Poplavskio kapo Vilkaviškio miesto senosiose kapinėse. Jis XX a. pradžioje buvo Kataučiznos dvaro ir plytinės, kur dirbo daug naumiestiečių, savininkas“, – prasitarė ji.

Žemaičių profesionalumą, pagarbą istorijai lankytojai įvertina, o entuziastų vis dar plečiamą ekspoziciją laiko derama vieta saugoti netgi kitų šeimų relikvijas.

Kai knygnešio, knygrišio, miesto tarybos nario Vinco Leveckio giminės internete pamatė Gražinos įrašą apie šio naumiestiečio namą žymėjusią vardinę lentelę, atvyko pasiryžę ją atsiimti. Suprantama, kad Žemaičiai nenorėjo atiduoti miesto istorijos artefakto. Laukė nesmagus pokalbis… Vis dėlto susitikimas baigėsi netikėtai maloniai. Svečiai, apžiūrėję ekspoziciją, nusifotografavo su restauruota lentele ir pasakė: „Žinot, čia jai vieta.“