Iš krašto istorijos

Pocviečio archeologinis radinys

Sausio 26 d., 12 val., Vilkaviškio krašto muziejuje archeologas dr. Vygandas Juodagalvis pristatys savo parengtą monografiją „Užnemunės priešistorė“.

Tai mokslinė studija, nagrinėjanti patį seniausią ir ilgiausią Sūduvos krašto istorijos laikotarpį, apimantį 10 000 metų laikotarpį nuo ledynų pasitraukimo ir pirmųjų gyventojų pasirodymo iki metalų apdirbimo pradžios.

Studijoje pateikta daug akmens amžiaus radinių, kurie surasti mūsų rajone ar saugojami Vilkaviškio krašto muziejaus fonduose.

Vienas iš įdomiausių radinių, patekusių į mokslines knygas dar XIX a. pabaigoje, yra kaulinis ietigalis iš Pocviečių kaimo durpyno (Klausučių sen.).

Šis ietigalis, gavęs žeberklo iš Būdviečių pavadinimą, į mokslininkų akiratį pateko dar 1881 m., kai Maskvoje buvo išleistas grafo A. Uvarovo veikalas, skirtas Rusijos akmens amžiui. Dabar ietigalis yra saugomas Krokuvos archeologijos muziejaus ekspozicijoje.

2008 m. archeologas V. Juodagalvis lankėsi Krokuvoje ir susipažino su muziejaus archyve saugomais dokumentais. Ietigalis buvo surastas 1871 m. durpyne, 1,5 metro gilumoje. Architektui B. Podčiašinskiui šį radinį perdavė Marijampolės gimnazijos mokytojas Edvardas Plevinskis. Gaila, jog nėra žinoma pateikėjo asmenybė. Gal tai buvo moksleivis iš Žaliosios apylinkių? Vėlesni tyrinėtojai šio radinio radimviete nurodė Būdviečių kaimą.

Pasak V. Juodagalvio, Būdviečių ietigalio kelionės baigėsi tik 1998 m., kai lenkų archeologai, išstudijavę senuosius geografinius žinynus, surado „Potviecie“ vietovę tarp Vilkaviškio ir Kudirkos Naumiesčio.

Užnemunės akmens amžiaus laikotarpį pirmasis pradėjo tyrinėti lenkų etnografas Zigmantas Glogeris (1845–1910). Sovietų archeologas A. Spicinas, pasiremdamas vieninteliu radiniu iš Vilkaviškio rajono – kauliniu žeberklu, išskyrė Lietuvos akmens amžiuje kaulinį periodą. Žymus archeologas P. Tarasenka irgi žinojo Būdviečių žeberklą, t. y. Pocviečio ietigalį, tik klaidingai nurodė jo radimviete Vilkaviškio dvarą.

Archeologas J. Puzinas, aptarinėdamas mezolito laikotarpį, mini šias kaulinių ir raginių dirbinių radimvietes: Opšrūtus, Bebrininkus, Žiūrius-Gudelius.

Kraštotyrininkė Gabrielė Karalienė kartu su Pilviškių, Paežerių, Alvito, Kybartų, Vištyčio mokyklų mokytojais ir mokiniais surinko vieną gausiausių Lietuvoje atsitiktinių archeologinių radinių kolekciją, saugomą Vilkaviškio krašto muziejuje. V. Juodagalvį ypač sudomino raginis Kirsnos kirvis. Daktaras rašo: „Dar tebesiaiškinu, kokiais keliais į Vilkaviškio krašto muziejų Paežeriuose atkeliavo šis puikus radinys.“

Į susitikimą su Užnemunės proistorės žinovu archeologu V. Juodagalviu kviečiu atvykti visus žilos senovės gerbėjus. Gal atvyks ir tie, kurie privačiose kolekcijose saugo kaulo, titnago ar akmens dirbinių. Pasitarnautume mokslui padėję užfiksuoti retą radinį, kuris galėtų papildyti muziejaus fondus arba ir toliau liktų savininko nuosavybe.

Padėkime pažinti praeitį.

Antanas ŽILINSKAS

Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius