2024 metais Lietuvos šaulių sąjunga mini savo 105-ąjį gimtadienį. Šiame pasakojime aptarsime 8-o Vilkaviškio miesto šaulių būrio, vėliau tapusio VIII Vilkaviškio šaulių rinktine, veiklą nuo pat susikūrimo 1919 m., organizacijos istoriją ir raidą.
Įsteigtas 8-asis šaulių būrys
Paprūsėje, keliolika kilometrų nuo sienos su Vokietija, Vilkaviškio mieste, 1919 m. susibūrė dešimties žmonių grupė ir įsteigė šaulių būrį. Pasak ilgamečio Vilkaviškio miesto burmistro Antano Sajetos, „1919 metų spalio mėnesio 9 dieną oficialiai buvo įkurtas Vilkaviškio šaulių būrys, kuris tų pačių metų spalio mėn. 20 dieną Šaulių sąjungos centro valdybos buvo patvirtintas.“ Netrukus iš būrio buvo sudarytas visas skyrius, kuris vėliau gavo Lietuvos šaulių sąjungos VIII rinktinės pavadinimą. Skyriaus pirmuoju vadu buvo paskirtas Jurgis Grūnovas.
Skyriui, o vėliau rinktinei priklausė visame Vilkaviškio rajone veikusių valsčių šaulių būriai. Skyriaus valdyba kartu su 8-uoju šaulių būriu įsikūrė Vilkaviškyje.
Anot senojo Vilkaviškio burmistro, „įkurtasis šaulių būrys iki pat 1920 m. jokio didesnio veikimo nepareiškė. Apie Vilkaviškio šaulių būrio įkūrimą mieste mažai kas žinojo. Todėl vietos lenkų dvarininkai ir kiti „šlėktos“ visai laisvai jautėsi ir dėjosi prie tuo metu Lietuvoje veikusios slaptos lenkų kariškos organizacijos. Šis sambūris Vilkaviškyje dažnai rengdavo susirinkimus D-ro Klebinskio namuose, Vilniaus gatvėje. Aukštai galvas kėlė ir vietos komunistai.
Todėl veiklesnieji vilkaviškiečiai 1920 m. spalio mėnesio 11 dieną sušaukė Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos patalpose susirinkimą šaulių būriui steigti.“
Pradėjo aktyviai veikti
Tokiais neramiais laikais Vilkaviškio šaulių būrys ir skyrius pagaliau ėmėsi rodyti realią veiklą.
Nepriklausomybės pradžioje Vilkaviškyje, kaip ir kituose miestuose, trūko tvarkos, saugumo ir ramybės. Šalyje vyko karas su lenkais ir bolševikais. Miestuose bei miesteliuose siautėjo plėšikai ir vagys.
Tą 1920 m. spalio 11-ąją Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje įvyko pirmas viešas Vilkaviškio šaulių būrio susirinkimas. Dalyvavo apie 50 vilkaviškiečių. Miesto šauliais užsirašė beveik 20 asmenų.
Susirinkimo iniciatoriai buvo mokytojas Albinas Čėsna, poetas ir žurnalistas Juozas Merkšaitis, miesto policijos vadas Jurgis Marcinkevičius, V. Bilevičius, J. Pakulis ir vienintelė moteris – A. Krulikaitė. Buvo nuspręsta atgaivinti prieš metus įsteigto šaulių būrio veiklą. Pirmuoju būrio vadu tapo Vilkaviškio apskrities policijos vadas J. Marcinkevičius.
Netrukus po pirmojo viešo šaulių būrio susirinkimo „Žiburio“ gimnazijoje, Vilkaviškio mieste įvyko rajono būrių atstovų suvažiavimas. Anot šaulio J. Merkšaičio, „1920 m. spalių 17 d. (Vilkaviškio rajono būrių) suvažiavimas įvyko miesto valdybos bute prieš šventoriaus duris. Buvo išrinkti visi reikalingi Vilkaviškio skyriui organai: valdyba, kontrolės komisija, garbės teismas.“
Susitikimo metu buvo dar kartą patvirtintas Vilkaviškio šaulių skyrius. Skyriaus (vėliau rinktinės) valdybos pirmininku išrinktas mokytojas Albinas Čėsna, sekretorius – J. Merkšaitis.
Pagrindinė problema buvo ginklų trūkumas. Pirmasis skyriaus vadas Jurgis Grūnovas buvo tarnavęs Vokietijos kariuomenėje, todėl jam tarpininkaujant šautuvai iš Vakarų atsidūrė Lietuvos pasienyje. „Vilkaviškio būrio šauliai per kelis kartus nuo Eitkūnų-Kybartų pasienio naktimis pergabeno ginklus į Vilkaviškį“, – prisiminimais pasidalijo pirmasis Vilkaviškio miesto būrio sekretorius J. Merkšaitis.
Tarp šaulių – ir L. Lietuvninkas
Vilkaviškio šaulių būryje 1922 m. atsirado policininko Liudo Lietuvninko pavardė, kuri vėliau figūravo Gižų nuovados viršininko pareigose. Tačiau visiškai netikėtai darbo metu Liudas Lietuvninkas buvo nušautas. Palaidotas senosiose, prie Vilkaviškio turgaus esančiose kapinėse. Iškilmingose laidotuvėse dalyvavo daugybė vilkaviškiečių.
Apie laidotuves senuose šaltiniuose buvo rašoma štai kas: „1936 m. lapkričio 11 d. šauliai ir visuomenė velionio karstą išlydėjo į Vilkaviškio kapines. Vilkaviškio bažnyčioje atlaikytos gedulingos pamaldos. Po to karstas išlydėtas į kapus. Laidotuvėse dalyvavo aukštieji viršininkai, policija, Vilkaviškio šaulių būrys, karių kuopa ir gausi Vilkaviškio visuomenė. Naujai supiltą kapą pridengė dvylika vainikų. Ramiai ilsėkis, Liudai, Lietuvos žemelėje“, – nekrologą žurnale „Trimitas“ užrašė įvykių liudininkas.
Vėliau L. Lietuvninko našlė pasamdė skulptorių Vytautą Kašubą sukurti mirusiam vyrui paminklą. Puošnus antkapis Vilkaviškio senosiose kapinėse išlikęs iki dabar ir įtrauktas į kultūros vertybių registrą.
Vilkaviškio šauliai – aktyvūs organizatoriai
Tęsiant Vilkaviškio šaulių istoriją, anot burmistro A. Sajetos, „1922 m. Vilkaviškio būrys išaugo iki 70 sąmoningų šaulių. Tais metais sudaryta stipri futbolo komanda, kuri kiekvienos gegužinės metu rungėsi su Kybartų šauliais. Būrio metinė šventė buvo švenčiama gana iškilmingai. Per metus Vilkaviškio šauliai surengdavo dvi viešas gegužines, penkis vakarus su vaidinimais.“
Vėliau veiklių vilkaviškiečių dėka atsirado ir šaulių knygynėlis, buvo suorganizuotas šaulių choras.
1923 m. žurnale „Trimitas“ buvo apžvelgta šaulio dienos minėjimo programa Vilkaviškio mieste. Pasak įvykio amžininko, „iš anksto buvo duotas parėdymas šaulių būriams atvykti į Vilkaviškį. Apie 9 val. neatsižvelgiant į blogą orą, šauliai pradėjo rinktis skyriaus būstinėn. Iš čia, surikiavus su skyriaus vėliava, šauliai buvo nuvesti į bažnyčią pamaldų ir šventei pritaikinto pamokslo išklausyti. Pamokslą sakė šaulys kunigas J. Inkrata. Pamaldų metu giedojo 8-ojo būrio choras, šaulio V. Bilevičiaus vedamas.
Dviem orkestrams griežiant, visas skyrius nuvyko turgavietėn. Čia buvo šaulių paradas. Šaulius su švente sveikino skyriaus valdybos pirmininkas St. Puišys. Žodį tarė Vilkaviškio apskrities komendantas pulk. ltn. Liormanas. Nuo visuomenės sveikino „Žiburio“ gimnazijos direktorius Stasys Vaitkevičius. Sveikinimo kalbą rėžė ir skyriaus vadas, mokytojas Albinas Čėsna.
Po sveikinimų šauliai praėjo ceremonialą maršu. Nuo 14 valandos buvo suruošta Vilkaviškio dvaro kieme gegužinė. Ji tęsėsi iki 16 val. Gegužinėje Vilkaviškio būrio šauliai rodė sporto mankštinimus.
Nuo 16 val. iki 21 val., esant blogam orui, šventės programa buvo tęsiama „Pavasaris“ organizacijos salėje. Čia Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos ir Žaliosios chorai padainavo keletą tautinių dainelių. Šventės programa užsibaigė šokiais.
Visi dalyviai buvo apsitaisę šauliškomis skrybėlėmis. Vilkaviškio šaulių skyriaus valdyba šventei išleido vienkartinį laikraštį „Šaulys“.“
8-asis Vilkaviškio šaulių būrys buvo aktyvus mieste vykusių švenčių, minėjimų dalyvis ir organizatorius.
Sukilime dalyvavo ir vilkaviškiečiai
1923 m. pradžioje Lietuvos vyriausybė surengė Klaipėdos krašto atsiėmimą. Tuo metu visą Klaipėdą kontroliavo prancūzų kariuomenė. Lietuvos ūkiui ir pramonei žūtbūt reikėjo priėjimo prie Baltijos jūros. Į rengiamą sukilimą įsitraukė daugybė šaulių – savanorių iš visos šalies.
Lietuvos centriniame valstybės archyve rastoje 1923 m. pažymoje pateikiamas Lietuvos šaulių sąjungos 8-ojo Vilkaviškio skyriaus šaulių, dalyvavusių Klaipėdos krašto sukilime, sąrašas. Čia galima perskaityti 40 vyrų pavardžių. Jie buvo Vilkaviškio šaulių rinktinės nariai. Keletas iš jų buvo Vilkaviškio miesto 8-ojo šaulių būrio nariais.
Archyve rastas sąrašas ir 39 Vilkaviškio krašto vyrų, kurie priklausė Klaipėdos krašto savanorių civilių kariuomenei. Abi pažymas pasirašė Vilkaviškio šaulių skyriaus (vėliau rinktinės) vadu 1923–1925 m. buvęs A. Čėsna. Šalia asmens parašo – Lietuvos šaulių sąjungos Vilkaviškio skyriaus valdybos antspaudas. Remiantis šiais dokumentais galima daryti išvadą, kad iš Vilkaviškio rajono sukilime dėl Klaipėdos dalyvavo beveik 80 žmonių. Visi jie vienu ar kitu būdu buvo susiję su Vilkaviškio šaulių rinktine.
Susirinkimuose – svarbūs sprendimai
1923 m. kovą įvykusiame Vilkaviškio šaulių būrio susitikime valdyba nutarė „gausinti knygynėlį ir pirkti tinkamų knygų atsižvelgiant į kasos stovį. Mažasis knygynėlis turi būti naudojamas ir privalo prisidėti prie buveinės „Žiedas“ ir organizacijų „Žiburys“, „Pavasaris“ ir „Ateitininkai“ knygynų. Susirinkime buvo nutarta rikiuotės šauliams, vadinamiems rikiams, mokėti mėnesinį 10 centų nario mokestį.“
Vilkaviškio būrys tais metais susirinkimus darydavo kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį. Už du praleistus susirinkimus šaulys buvo išbraukiamas iš būrio sąrašo.
1923 m. kovo mėnesio susirinkime valdyba nutarė organizuoti greitosios pagalbos kursus, rengti vakarėlį ir ruošti sekmadieniniuose susirinkimuose paskaitas. Vilkaviškio 8-o šaulių būrio vadu ir toliau išrinktas apskrities policijos vadas Jurgis Marcinkevičius.
Pratybos Šūklių miške
Senojo laikraščio „Suvalkietis“ publikacijoje aptikau įdomų pasakojimą. Devyni kilometrai nuo Vilkaviškio miesto esančiame Šūklių miške buvo suorganizuotos pratybos. Anot šaltinių, „Vilkaviškio ir Šakių šaulių rinktinės suruošė manevrus. Vilkaviškiečiai vadinosi baltaisiais, o šakiečiai – raudonaisiais.
„Iš abiejų pusių susidarė beveik 400 žmonių, tad buvo paskirstyta batalionais. Baltiesiems vadovavo atsargos leitenantas Lukoševičius, raudoniesiems – atsargos leitenantas Manelis.
Kovos lauku buvo numatytas Šūklių miškas. Iš vakaro visokiom susisiekimo priemonėm: traukiniu, vežimais, raiti ir pėsti, traukė vieni į Alvitą, kiti į Naumiestį.
3 val. (naktį) į Alvitą automobiliu atvyko vyr. šaulių štabo viršininkas pulk. Budzinskas ir Kauno šaulių rinktinės vadas kap. Goncerauskas.
Orkestras sugrojo ir batalionai išžygiavo. Žmonės stebėjosi ankstyvu šaulių žygiu, nes 4 val. kaimas šventadieniais dar miega.
Po „karo“ abiejų rinktinių šauliai susirinko prie Šūklių miško, kur buvo nagrinėjama manevrų eiga. Šakiečiai ne taip linksmai jautėsi „karą“ pralaimėję.
Po to visi žygiavo į Naumiestį. Čia apsukrios zanavykės šaulės ruošė visiems skanius pietus. Naumiestyje pulk. Budzinskas pasakė gražią patriotinę kalbą. Miesto vardu šaulius sveikino burmistras. Vėliau daug abiejų rinktinių šaulių priėmė priesaiką.
Oficialioji dalis baigėsi paradu. Pilni geriausių įspūdžių apie 16 val. visais keliais iš Naumiesčio išsiskirstė.“
Kartu su marijampoliečiais
Vilkaviškio skyriaus šauliai bendradarbiavo ir su marijampoliečiais. 1927 m. savaitraštyje „Šaltinis“ rašoma, kad „Marijampolė-Vilkaviškis manevrai įvyko ruože Pilviškiai-Šunskai-Gižai-Keturvalakiai. Pratybų dalyviai buvo visi perlyti. Užduotis – susitinkamos kautynės. Veikė raiteliai, dviratininkai, pėstininkai. Buvo sanitarai ir ūkio dalis.“
Vėliau publikacijoje pažymima, kad atvyko dvi angliškos patrankos ir apsistojo Gižuose. Pasakojama apie artilerijos karininką vyr. ltn. Lavinską, aiškinantį šauliams patrankos veikimo principus. Čia kalbama apie Vilkaviškio mieste 1926–1934 m. stovėjusį 4-ą artilerijos pulką. Galimai iš pulko sandėlio ir buvo „pasiskolintos“ dvi patrankos. Minimas leitenantas – Kaupiškių kaime gimęs ir Vilkaviškyje 4-ame artilerijos pulke kurį laiką tarnavęs Juozas Lavinskas.
Po pratybų Gižuose įvyko bendri pietūs. O po jų, anot įvykių liudininko, buvo kiek pasilinksminta.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
(Bus daugiau)
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.