Su uodeguotais medkirčiais žmonėms susitarti nepavyksta

Eglė MIČIULIENĖ

Vilkaviškio seniūnija kreipėsi į aplinkosaugininkus: medžius ant žemės guldantys bebrai tvenkia kanalą, o jo vanduo – gyventojų teritorijas.

Trys užtvankos

Spalio mėnesį Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija gavo visai šalia miesto ribų esančio Osijos kaimo Aguonų I gatvės gyventojų kreipimąsi dėl bebrų daromos žalos.

Žmonės pranešė apie tris užtvankas, kurias bebrai surentė Vilkaviškio ribose esančiame melioracijos kanale. Dėl to pakilęs vanduo ėmė semti jau už miesto ribos stovinčių namų rūsius ir keliukus.

Gyventojai nepatenkinti ir tuo, kad bebrai graužia vaismedžius, kitus medžius, augančius netoli melioracijos griovio esančiuose sklypuose. Bebrų daroma žala – nurėžtais medeliais – šiemet guodėsi ir Radastų, Šeimenos gatvėse gyvenantys žmonės.

Jau ankstesniais metais gyventojai buvo kreipęsi prašydami išardyti bebrų užtvankas, tačiau toks darbas efekto nedavė. Darbštūs graužikai kantresni už žmones ir savo užtvankas labai greitai atstato.

Ne pirmi metai

„Tai – sena, vis pasikartojanti problema. Miesto bebrai nėra labai sėslūs gyvūnai, jie čia pasirodo, čia vėl pradingsta. Paskutinis atvejis – šalia Paupio gatvės, kur bebrai vieną po kito jau „kerta“ medžius“, – pasakojo Vilkaviškio seniūnas Remigijus Kurauskas.

Minėtoje vietoje kas keletą metrų bebrai upelio link numynę ryškius takus, o iš ežero ištekantį upelį kerta dvi gražiai suręstos užtvankos, pro kurias vos sruvena vanduo.

Matydamas, kad su bebrais gražiuoju susitarti nepavyks, seniūnas kreipėsi pagalbos į medžiotojus, o į aplinkosaugininkus – su prašymu leisti reguliuoti šių žvėrių gausą, kitaip tariant – juos medžioti. Leidimo šiuo atveju reikia dėl to, kad bet kokia medžioklė miesto teritorijoje yra draudžiama.

Aplinkos apsaugos departamento Marijampolės gyvosios gamtos apsaugos skyriaus specialistai, išnagrinėję seniūnijos administracijos pateiktus motyvus, davė leidimą reguliuoti bebrų gausą nurodytose vietose.

Efektyviausia – medžioklė su šunimis

Vilkaviškio medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas ir klubo „Uosija“ vadovas Jonas Krušinskas teigė žinantis, kad toks prašymas buvo išsiųstas Aplinkos apsaugos departamentui. Medžiotojai, jo teigimu, jau pasiruošę gaudyti bebrus, bet nesiėmė veiksmų, kol neturėjo oficialaus leidimo reguliuoti šių gyvūnų gausą.

Anot draugijos pirmininko, aštriadančių graužikų populiacija valdoma ten, kur medžioklė leidžiama.

„Kur yra perspektyvios bebravietės, nedaroma žala miškui ar žmonėms, ten paliekamos 2–3 šeimos, o kur daroma žala – bandome bebrų skaičių mažinti. Pagrindinė problema – miesto ribose. Arčiau kaip 200 m nuo gyvenamųjų namų medžioti negalima, todėl tokiose vietose įsitaisę bebrai daro žalą. Ta pati situacija – visoje Lietuvoje. Vos prieš keletą metų spaudoje nuskambėjo istorija, kai bebrai apgraužė kone visus aplink Rokiškio dvaro tvenkinį augusius medžius“, – pasakojo J. Krušinskas.

Anot jo, medžioti miesto teritorijoje net ir gavus leidimą yra sudėtinga, nes dieną bebrą vargiai pamatysi, o naktį mieste juk nešaudysi. Išeitis yra selektyviniai spąstai, bet jie brangūs, tad, J. Krušinsko teigimu, labai traukia vagis.

„Efektyviausias būdas – išardyti užtvanką, nuleisti vandens lygį ir medžioti su šunimis. Tada kurį žvėrelį papuola pagauti – tą pagauni, o kuris išlieka – tas išsikrausto, nes toje vietoje jau jaučiasi nesaugiai“, – kalbėjo draugijos pirmininkas.

Optimalus skaičius

Žinoma, visada norisi, kad kiekvienas gyvas padaras atrastų savo vietą po saule, kad gyvūnija klestėtų tiek miške, tiek arčiau žmonių. Juk nuostabu žingsniuojant miesto paupio taku pamatyti šlaitu vandens link tursenantį didžiausią Lietuvos graužiką.

Šie įdomūs gyvūnai yra neatsiejama mūsų ekosistemos dalis. Nors bebrai nugraužia medžius, patvenkia miško ar pasėlių plotus ir dėl to pridaro žalos už tūkstančius eurų, bet neabejotinai atneša ir naudos. Jų patvenktuose vandens telkiniuose daugėja augalų ir gyvūnų rūšių, apsistoja daugiau paukščių, o pačios užtvankos filtruoja iš laukų į paviršinius vandenis patenkančius kenksmingų medžiagų likučius. Taip pat bebrų užtvankos yra puiki vieta kitų gyvūnų buveinėms, kuriose buriasi lesalo ieškantys paukščiai, veisiasi vabzdžiai, varliagyviai, žuvys.

Tačiau medžiotojai ramina: visų bebrų niekas nesiruošia išgaudyti. Anot J. Krušinsko, rajone yra keletas entuziastų, mėgstančių medžioti šiuos žvėrelius, o labiausiai stambieji graužikai medžiojami pavasarį, kai baigiasi visų kitų medžioklių sezonas. Vis dėlto bebras nėra tas gyvūnas, kurį medžiotojai intensyviai vaikytųsi, ir išnykti (kaip buvo XIX a. viduryje) jam tikrai negresia.

Pastaraisiais metais uodeguotųjų užtvankų statytojų visoje Lietuvoje yra apie 46 tūkstančius. Mokslininkų teigimu, tai yra optimalus skaičius, kuriam esant pavojaus populiacijai nekyla, o neigiamas bebrų poveikis žmogaus ūkinei veiklai nėra labai didelis.