Vytas DRUNIS
Žiūriu, kaip sparčiai Vilkaviškyje pjaunami seni medžiai ir dvejopi jausmai užplūsta. Viena vertus, medžiai seni – neatlaiko rudeniško vėjo gūsių, kelia pavojų žmonėms.
Juk tuopos – ne Stelmužės ąžuolas – jos neilgaamžės. Ir miesto gatvėse senos nuskurdę liepos nekelia estetinio pasigėrėjimo; jų galvos nukarpytos, šaknys – po betono plytom, jas iškilnoja… Viskas lyg ir aišku – daroma tai, ką reikia daryti. Tai kodėl neramu, žiūrint į nupjautus medžius? Priežastis paprasta: šie visi medžiai sodinti prieš kelis dešimtmečius, o tuopos jau beveik šimtametės… O kiek mūsų mieste pasodinta medžių per paskutinius 24 metus? Nežinau… Ir vargu ar kas gali atsakyti į šį mano klausimą.
Už lango, mano sodinti beržai ir ąžuolai jau dabinasi auksu. Jiems dar tik 25 metai – pati jaunystė. Jie dar daug metų žaliuos – kai ir manęs nebebus. Jei kitiems žmonėms nekliudys…
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.