Kito link

Sektos. Metodas. Ezoterinis atotrūkis

Bet kuri sekta siūlo tokį pat paprastą receptą: ateikite pas mus, mes išmokysime jus daryti tą ir aną, ir jūs pasieksite. Ką? Štai čia ir prasideda bet kurios sektos metodas, jos visuotinumas.

Paėmę bet kurios sektos skrajutę perskaitysite, kad narystė sektoje sustiprina sveikatą, pagerina intelektą, atneša sėkmę, padeda pasiekti neįtikėtinos palaimos būseną, pelnyti išganymą ir t. t.

Štai jums vienas pavyzdys apie scientologų sektą.

Scientologų metodas iš pradžių atrodo labai paprastas. Remiantis Habardo mokymu, gyvenimo eigoje mūsų sieloje kaupiasi tam tikri neigiami atspaudai – engramos. Jos yra visų mūsų gyvenimo nemalonumų priežastis: peršalai – vadinasi veikia kažkuri engrama; skauda stuburą – tai irgi engrama, susipykai su žmona – vėl engrama. Ir taip iki begalybės. Šias engramas reikia ištrinti ir žmogų aplankys sėkmė, sveikata, neįtikėtina fizinė jėga – viskas, ko tik norite.

Metodo raktas lieka sektos rankose. Užsirašote į pirmąją pakopą, kuri kainuoja, tarkime, 120 litų, ir išklausote kursą, bet pasirodo, kad laukti žadėtų rezultatų dar anksti. Jums sakoma: juk tai tik pradžia, pats įdomumas – antroje pakopoje, už kurią taip pat reikia sumokėti. Po to trečia, ketvirta, penkta pakopa, ir kiekviena iš jų nėra nemokama. Taigi gauname kažką panašaus į kabančią prieš asiliuko nosį morką, paskui kurią reikia visą laiką bėgti, bet jos pačiupti neįmanoma. Darosi apmaudu: liko dar šiek tiek pamedituoti arba pereiti dar vieną pakopą, arba atvesti į grupę dar kažkiek pasekėjų – juk toks kelias jau nueitas… Nejau aš, įdėjęs tiek daug pastangų, mesiu šį reikalą prieš pat finišą, kurį pasiekęs galėsiu įgyti viską? Tokiu metodu jus tvirtai laiko ant kabliuko.

Stojant į sektą, verbuojamam žmogui niekada nepranešama apie tikrąjį sektos mokymo turinį, apie tai, kas bus vėliau.

Kiekvienai religinei tradicijai yra būdinga tam tikra maldos poza: katalikai suglaudžia prieš save delnus, stačiatikių šventikas iškelia rankas į viršų, o indai meldžiasi laikydami rankose gėlę. Atvykusiajam į sektą apie tai nepasakoma ir jis dažnai dalyvauja stabui skirtoje maldoje, nesuvokdamas, ką darąs.

Pateiksiu pavyzdį apie itin pavojingą munistų sektą. Jie naudoja „ezoterinį atotrūkį“, o paprasčiau reikėtų sakyti – apgavystę, verbuodami naujus narius. Kreipdamiesi gatvėje į žmones, sektantai paprastai sako, kad munistai ne religinė, o jaunimo, studentų organizacija. Svarbiausia jus įsivilioti į dviejų dienų seminarą, kad vėliau liktumėte trečią ir ketvirtą dieną, ir apskritai išlaikyti jus kuo ilgiau.

Susipažįstate su munistu ir šis simpatiškas žmogus jus pakviečia į užmiesčio seminarą, vykstantį geroje vietoje, į malonią tokių pat mielų žmonių kompaniją. Jie jums pasakys, kad yra jaunieji idealistai ir susirenka tiesiog pasišnekučiuoti apie įvairius dalykus: kaip geriau sutvarkyti pasaulį, kaip padėti visiems skurstantiems ir vargstantiems, kaip sutvirtinti šeimas ir t. t.

Žmogus pradžioje tikrai nieko negirdi apie religiją – tik nenutrūkstamą bendrų frazių srautą. Bet tarp jų praslysta miglotos užuominos apie žmones, kurių pamokslavimas vertas dėmesio, ir apie tai, kad šie žmonės dažnai būna netradiciški, o mes esame nusistatę prieš viską, kas mums atrodo netradiciška, įpratę prie senų vertybių ir dažnai beprotiškai jų laikomės. Tad jei pažvelgtume nešališkai, gali paaiškėti, jog būtent to mums ir trūko. Todėl ar nebūtų geriau atsisakyti senųjų pažiūrų, kad geriau suvoktume tai, kas nauja, šventa, protinga…

Toliau galimi įvairūs variantai. Dabar, kai Muno vardas gerai visiems žinomas, sektantai-verbuotojai paprastai stengiasi, jog naujai iškeptas pasekėjas kuo ilgiau neįtartų, kad pateko pas munistus. Jie neva netyčia prasitaria, jog yra puikus pamokslininkas Munas, krikščionis, besikreipiantis į visus.

Jeigu žmogus praryja šį jauką ir leidžiasi įkalbinamas likti kitam (jau penkių dienų) seminarui, pamažu, pradžioje užuominomis, vėliau atviriau jam atskleidžiama, kad iš tiesų garbusis Munas nėra paprastas pamokslautojas.

Jis – reformatorius, norintis pakeisti pasaulį, reformuoti kai kuriuos pasenusius krikščionybės dalykus (beje, visų sektų noras – menkinant Katalikų Bažnyčią, ypač kunigus, jus iš jos išvilioti savo pažadais apie šeimynišką ir šiltą priėmimą, jų lyderių šventumą ir t. t.).

Vėliau žmogų įkalbėdavo likti dviejų savaičių seminarui, kur labai atsargiai, palengva pranešdavo, jog garbusis Munas – daugiau nei reformatorius, jis – pranašas.

Mėnesį trunkančiame seminare užverbuotasis jau girdėdavo, kad Munas – mesijas. Žmogui sakoma: „Kas yra mesijas? Štai Kristus buvo mesijas – na ir kas? Jis bendravo su visokiomis padugnėmis, jodinėjo asiliuku, buvo vargšas ir galų gale leido save nukryžiuoti. O tikrasis mesijas turi važinėti „Mersedesu“, skraidyti „Boingu“, susitikinėti su prezidentais.“ Štai čia ir iškildavo garbinamojo Muno figūra visa savo didybe, bet užverbuotas žmogus tuo momentu jau būdavo atpratęs kritiškai mąstyti ir negalintis to protingai įvertinti.

Daugelis buvusių sektos narių pasakoja, kad pradžioje piktinosi, pastebėję apgaulę: „Kodėl slėpėte, kad esate munistai?“ Jiems atsakydavo: „Tai jūsų labui. Jūsų smegenys buvo „išplautos“ (pavyzdžiui, piktavališkos žiniasklaidos) ir jūs nesugebėjote priimti informacijos.“


Klausimai pamąstyti: Ar stengėtės pagelbėti į sektą įklimpusiam arba nuo jos nukentėjusiam žmogui? Kaip jums sekėsi?

Parengė kun. Rytis BALTRUŠAITIS