Iš kelionės po Italiją – su pergale

Su plačia šypsena ir neišdildomais įspūdžiais iš Italijos grįžo Vilkaviškio muzikos mokyklos pianistė Deimantė BAGURSKYTĖ. Ten vykusiame tarptautiniame atlikėjų konkurse „Italia Award 2011“ savo amžiaus ketegorijoje ji laimėjo pirmąją vietą.

Jaunoji pianistė pasidalijo savo įspūdžiais iš įsimintinos kelionės:

– Birželio 8-osios rytą mūsų autobusas pajudėjo Italijos link. Mes, jaunieji muzikantai – smuikininkai, fleitininkai ir pianistai – išvykome į tarptautinį atlikėjų konkursą „Italia Award 2011“. Dauguma muzikantų buvo iš Kauno, o iš Vilkaviškio vykau tik aš. Kartu važiavo mokytojai ir nemažai tėvų, kurie norėjo pamatyti, kaip pasirodys jų vaikai, bei juos palaikyti.

Į dešimties dienų kelionę važiavo ir mano mama ir, žinoma, mano specialybės mokytoja Kristina Beržanskienė, be kurios ši kelionė išvis nebūtų įvykusi.

Po dviejų dienų varginančios kelionės autobusu visi galėjome atsigauti Italijos kurorte Rosete. Džiaugėmės saule, smėliu, žmonėmis, maistu, Adrijos jūra. Tačiau mintys apie konkursą, vyksiantį birželio 12 d., niekur nedingo. Visi atlikėjai kaip galėdami ruošėsi, repetavo. Žinoma, pianistams buvo didžiausia bėda – pianino juk niekas nesiveš. Ką gi, teko repetuoti ir viską kartotis „grojant“ ant stalo.

Atėjus konkurso dienai, visi pasipuošę išvažiavome į netoli nuo Roseto kurorto esantį Pineto, kuriame ir vyko konkursas.

Konkurso komisija kruopščiai atrinko geriausiai pasirodžiusius atlikėjus. Džiaugėmės vieni kitų laimėjimais, ypač buvo smagu man, kad sėkmingai apgyniau mūsų miesto muzikos mokyklos vardą ir iš 100 galimų surinkusi 97 balus konkurse iškovojau pirmąją vietą.

Įsiamžinę su komisijos nariais, vėl patraukėme į Rosetą, tik šįkart visi laimingi, puikiai nusiteikę, su gerais rezultatais ir be jokio rūpesčio apie konkursą. Dabar galėjome tiesiog atostogauti ir pasimėgauti karšta Italijos saule.

Kitą dieną išvažiavome į senove kvepiantį Asyžių, po to – į Romą. Aplankėme Koliziejų, Septimo Severo arką, Švč. Mergelės Marijos bažnyčią, garsųjį Trevi fontaną, Šv. Petro baziliką Vatikane ir jos aikštę, taip pat kopėme į bazilikos kupolą, iš kurio atsivėrė nuostabi panorama.

Po dienos, praleistos Romoje, pasukome Pizos link. Čia apžiūrėjome garsųjį Pizos bokštą, katedrą ir krikštyklą. Tą pačią dieną spėjome aplankyti Florenciją ir pamatyti pačius įdomiausius ir garsiausius jos objektus.

Toliau keliavome į Veneciją, nes jos nepamatę būtume daug ką praradę. Vaikščiojome Šv. Morkaus aikštėje, gėrėjomės Šv. Morkaus bazilika, liftu užsikėlėme į aukščiausią pastatą Venecijoje, kad galėtume nufotografuoti miesto salų ir lagūnos panoramą. Matėme Dožų rūmus, Rialto tiltą, ant kurio įsikūręs turgus, tad turėjome progą parsivežti ką nors mielo iš Venecijos. Negalėjome praleisti Palazzo Contarini del Bovolo – įspūdingo pastato su ypač gražiais išoriniais sraigės pavidalo laiptais, taip pat pamatėme Atodūsių tiltą ir Šv. Salvatorės bažnyčią.

Tos pačios dienos vakarą išvažiavome Lietuvos link: vieni – su gailesčiu akyse, tikėdamiesi dar kada nors aplankyti Italiją, kiti – su ilgesiu, norėdami kuo greičiau grįžti į namus ir su artimaisiais pasidžiaugti pergalėmis.