Atodangos

Dvidešimt metų laisvės. Kam?..

Tą žvarbią sausio naktį, prieš 20 metų, mes, didelė grupė vilkaviškiečių, kartu su kitų miestų ir kaimų žmonėmis, atvykusiais į Vilnių, prie parlamento kurstėme laužus ir traukėme patriotines dainas apie Lietuvą. Vėjo gūsiai blaškė liepsną, nešė dūmus ir plėnis žmonėms į akis, bet niekas nesitraukė iš savo vietos. Nebent jaunesni užleisdavo vietą arčiau ugnelės vyresniems, labiau pavargusiems. Vieni nešė malkas laužams, kiti – grupelėmis žingsniavo aplink parlamento rūmus ratą po rato. Dar kiti kalė prie stulpo savo partinius, komjaunuoliškus ar karinius bilietus, medalius ir kitus sovietinius pasižymėjimo ženklus. Visi kaip įmanydami stengėsi atsikratyti jau svetima tapusios valstybės atributų. Visi tikėjo, kad kuria naują savo, laisvų žmonių, valstybę.

Taip buvo prieš 20 metų. Tada mes dainavome, kad „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos…“ Dabar daugelis buvusių optimistų tapo aršiais pesimistais. Jie sako: „Nežaliuos, nes nebebus kam žaliuoti.“ Ir iš dalies jie teisūs. „Kas man iš tokios laisvės?“ – klausia viskuo nusivylę, apgauti pasijutę eiliniai laisvos valstybės piliečiai. Juk laisve pirmiausia gudriai pasinaudojo tie, kurie alkūnėmis per ramesnių galvas prasibrovė prie valdžios vairo, prie valstybės iždo. Dabar jie mūsų vardu kuria įstatymus sau.

Vasarą praūžęs viesulas, kuris išvartė didžiulius miškų plotus, vėl suteikė naują progą pasipelnyti apsukriems verslininkams, glaudžiai bendradarbiaujantiems su atsakingais už mūsų miškus pareigūnais ir įstatymų leidėjais. Lengva ranka valdžia dalija leidimus kirsti mišką ir ten, kur jo negalima liesti. Sugalvota netgi pakeisti priemiestinių miškų statusą ir juos urbanizuoti, t. y. atiduoti statybų verslininkams užstatyti daugiaaukščiais gyvenamaisiais ar komerciniais pastatais. Kauniečiai sunerimę, kad nusitaikyta ir į jų ąžuolyną miesto centre. Patogi vieta masina verslo magnatus. Jiems nereikalingi kažkokie miško parkai mieste. Juk jie su mumis nedainavo, kad „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos…“ Tai kam tie sentimentai?

O skandinavai savo miškus saugo, nors jų turi daug kartų daugiau nei Lietuva. Jie mielai perka mūsų miškų medieną, nes galvoja apie savo valstybės ateitį, saugo savuosius miškus ateities kartoms.

Senovės išmintis tvirtina, kad negalima du kartus įbristi į tą pačią upę. Bet tai – senovėje. O mes kasmet brendame ne į upę, o į tą pačią klampią pelkę. Ir kapanojamės joje – nuo vienų rinkimų iki kitų. Ir vis laukiame, vis tikimės: na, šitie jau tikrai sutvarkys tą valdžios balaganą, išsrėbs tą jovalą. Bet rinkimai praeina ir niekas neskuba plušėti eilinių piliečių labui „vardan tos Lietuvos…“

O tas kantrus senolis L. A. Seneka vis moralizuoja, vis gėdija mūsų valdžios vyrus: „Ar ilgai bus ežerų, virš kurių nestūksotų jūsų vilų stogai? Ar ilgai bus upių, kurių krantų neužstotų jūsų dvarai? Kur nusitęs jūsų valdų ribos? Nors visur spindi jūsų namai, nors ir daug statinių suręsta, vis tiek turite tik vieną mažutėlį kūną. Kas iš daugybės miegamųjų? Juk gulite viename. O kur jūsų nėra, tas – ne jūsų.“

Jau 20 metų praėjo, kai atkūrėme savo laisvą, nepriklausomą valstybę. Bet ar tapome laisvesni? Sakoma, kad laisvė – dar ne viskas. Reikia žinoti, ką su ja daryti.

Tad štai kaip išeina: tie, kurie žino, ir vadovauja mūsų gyvenimui. O mes tik inkščiame iš nevilties arba iš piktumo dantimis griežiame, norime vienas kitam įkąsti. Tad kam ta laisvė? Juk kūno vergas nėra laisvas žmogus. Vadinasi, mūsų pilvas kaltas dėl visų bėdų. Ir pamėgink jo neklausyti.

Vytas DRUNIS