Mažojo Unguto „gyventojai“ įsiamžino Ožkabaliuose

Birutė NENĖNIENĖ

To paties krašto žmonės

Saulėtą gegužės šeštadienį į Jono Basanavičiaus tėviškę ir Tautinio atgimimo ąžuolyną iš įvairių Lietuvos kampelių suvažiavo buvę tremtiniai, kuriuos visam gyvenimui suartino ne tik panaši tremtinio dalia, bet ir vieta, kurioje jie kartu gyveno apie dešimtį metų. Tai – Mažasis Ungutas, prisiglaudęs prie Manos upės, tremties metais priklausęs Krasnojarsko krašto Mansko rajonui. Už sraunios Sibiro upės vingių ir įspūdingų kalnų buvo įsikūręs Didysis Ungutas.

Susitikimo organizatorei vilkaviškietei Reginai Neiberkienei toji tremties vieta giliai įsirėžusi į atmintį ir širdį. Ten prabėgo jos ir keturių seserų bei tėvų Kulbokų dalis gyvenimo – be galo skaudaus, pripildyto paliktos tėvynės ilgesio ir kartu kupino jaunystės svajų bei smagių bendravimo akimirkų.

Mažajame Ungute buvo apgyvendinti 1948 metų gegužės 22 dieną ištremti žmonės. Didžioji jų dalis – ūkininkų šeimos iš Suvalkijos krašto kaimų. Išlikusiems ir sugrįžusiems į tėvynę ne visiems tarybų valdžia leido apsigyventi savo namuose, todėl buvę tremtiniai leido šaknis palankesnėse gyventi vietose.

Kartu išgyventų metų prisiminimų trauka dabar juos suveda į Mažojo Unguto kaimo susitikimus.

Tai – neužmirštama

Pastarasis susitikimas buvo ypatingas tuo, jog Ąžuolyne, Tremtinių giraitės pakraštyje, pastatytas ir pašventintas paminklas Mažajam Ungutui atminti.

– Mūsų kaime gyveno 128 šeimos, kurias sudarė 428 žmonės. Paminklo antroje pusėje išvardytos visos šeimos, net tos, kurios išmirė tik nuvežtos į tremtį. Užrašytos ir tos, kurios sugrįžo ir mirė Lietuvoje, – pasakojo Regina Neiberkienė.

– Kaip galima užmiršti? Juk mes ten gyvenome, vieni kitus pažinojome, bendravome, keitėsi kartos, jaunimas paaugo, kartu ėjome į šokius. Visi mes gyvenome kaip broliai ir seserys, nes gyvenimas virė tarsi viename katile, – sakė R.Neiberkienė paklausta, kaip atsiminė tremtinių pavardes.

60-mečiui atminti

Mažojo Unguto gyventojai susitinka Ariogaloje kasmet vykstančioje tremties ir laisvės kovų atminimo šventėje. Pernai Vilkaviškyje vykusio susitikimo metu buvo kalbėtasi apie tai, jog reikia daugiau ir dažniau bendrauti, nes bėgant metams vis daugiau likimo brolių ir sesių išeina iš gyvenimo. Visi pritarė, kad reikia pastatyti kokį nors paminklą 1948-ųjų metų tremčiai atminti. Pasak Reginos, aplinkybės susiklostė taip, kad šešiasdešimtmetį „paankstino“. Bet dėl to dar geriau, nes prie paminklo galima ateiti bet kada.

– Kai su meistru susitarėme, jog jis sukurs paminklą, pageidavome, jog antroje pusėje jis pats įsiamžintų. Žmogus su tuo nesutiko, siūlė įrašyti iniciatyvinę grupę. Tada mes pasakėme: arba visas kaimas, arba – nė vienos pavardės. Susitarėme, jog išdroš viso kaimo šeimų pavardes pagal alfabetą, – Regina Neiberkienė kvietė įvertinti kruopštų mokytojo Algirdo Šatraičio darbą.

Pasak paminklo užsakytojos Reginos, tokio unikalaus paminklo tremtiniams, ant kurio būtų surašytos viso kaimo gyventojų pavardės, Lietuvoje nėra. Autorius tremtinių gyvenimą įprasmino kaip giliai įsišaknijusį medį, nuniokotą ir vėl atgijusį, sulapojusį.

Kelią rodė trispalvės

Tremtiniai – norintys bendrauti žmonės. Pirmąjį Mažojo Unguto gyventojų susitikimą jie surengė 1988 metų rudenį. Organizatorių vaidmens ėmėsi buvę tremtyje Janina ir Vidas Česnavičiai, Zita Vaškevičienė, Juozas Olekas. Į savo sodybą Ožkabalių kaime priėmė buvusi tremtinė Vitalija Strakauskienė-Navikaitė.

Į šį susitikimą vieni kitus paragindami, be atskiro kvietimo važiavo įvairiose Sibiro vietovėse gyvenę žmonės iš visos Lietuvos. Kelrodžiu į vienkiemį jiems buvo sankryžose įsmeigtos trispalvės vėliavėlės. Regina Neiberkienė išsaugojo didesniąją pirmojo susitikimo vėliavą. Šios gegužės šeštadienį vykusio susitikimo metu ją nešė tremtinių anūkai.

Susitikimų džiaugsmas

Užkalbinti susitikimo dalyviai Juozas Gylys, Juozas Klimavičius, Kęstutis ir Onutė Katinai bei kiti prisiminė savo šeimų istorijas.

Apibendrintai – jos visos panašios: atskirtis nuo tėviškės ir brangių žmonių, mielų daiktų, svajonių netektis pačiame sodų žydėjime, skurdi kelionė per neregėtas nykias svetimos žemės platybes, kūrimasis, darbas, artimųjų mirtys… Ir skirtingos, nes kiekvienas žmogus ir jo gyvenimas – kaip skirtingo siužeto paveikslai su gausybe atspalvių.

Žmonės sakė, jog jie atvyko susitikti, nes nori pasidžiaugti dar turį sveikatos ir galimybių leistis į keliones. Nė iš vieno pašnekovo lūpų neišsprūdo verkšlenimų ar kaltinimų konkretiems asmenims dėl sujauktų gyvenimų. Tik žmonės išsakė savo nuomonę apie šalies reikalų nemokančią tvarkyti valdančią daugumą, akivaizdų valdžios vyrų nesusikalbėjimą. „Laikas užglaisto žaizdas, bet daug kas pasilieka širdyje“,– kalbėjo Vidas Maumevičius iš gretimo Šakių rajono, vienas iš naujos knygos apie tremtį „Mus skaičiavo vagonais“ autorių.

Basanavičynėje smagus tremtinių iš Mažojo Unguto pasibuvimas užtruko visą dieną. Pasistiprinę kareiviška koše, pasidomėję sodybos ir krašto istorija, prisiminimais jie dalijosi prie suneštinių vaišių stalo.

Prieš skirstydamiesi į namus, tremtiniai susikibę už rankų apjuosė sodybos kieme pražydusį kaštoną – kaip savo vaikystę, jaunystę, kuri daug kam Lietuvos žemėje nutrūko šiuo gražiuoju metų laiku.