Atodangos

Sku­ba gy­ven­ti…

„Karstas. Ir žmonės kuždasi: „Vaikas…“ Šešiolikmečiai baigia išnykti.“

(Just. Marcinkevičius „Šešiolikmečiai“ )

Lie­tu­vių tau­ta – sa­vi­žu­džių tau­ta. Iš­mirš­tan­ti tau­ta. Kas pa­sa­kė šiuos ne­gai­les­tin­gus žo­džius? Tar­si nuo­spren­dį mums vi­siems. Kas už mus nu­spren­džia, kam gy­ven­ti, o kam mir­ti? Se­nat­vė, li­gos ir jas ly­din­ti dep­re­si­ja? Bet kaip su­pras­ti, ko­kiais žo­džiais įvar­dy­ti tas be­pras­mes mir­tis (ar iš­vis mir­tis tu­ri pra­smę?), kai mirš­ta jau­ni ir svei­ki, jau­nat­viš­ka ener­gi­ja trykš­tan­tys žmo­nės?..

Ka­pai – še­šio­lik­me­čių, aš­tuo­nio­lik­me­čių že­mė. Kaž­koks ab­sur­das. Taip ne­tu­rė­tų bū­ti. Jau­niems – tik gy­ven­ti ir gy­ven­ti. Sva­jo­ti, kur­ti atei­ties pla­nus ir šei­mas, my­lė­ti ir bū­ti my­li­miems. O jie skrie­ja ga­lin­go­mis ma­ši­no­mis į nak­ties tam­są pa­si­tik­ti sa­vo li­ki­mo. Bet kuo čia dė­tas li­ki­mas? Ne­gi mums jau nuo se­no­vės nie­kas ne­sa­kė, kad kiek­vie­nas mes esa­me sa­vo lai­mės kal­vis? Ir ko­kią lai­mę „ka­la“ nak­ti­mis ener­gi­ja trykš­tan­tis mū­sų jau­ni­mas?

„Mū­sų die­nos, mū­sų nak­tys…“ – tvir­ti­na jau­nie­ji, at­sa­ky­da­mi į suau­gu­sių­jų mo­ra­lus. Iš­ties taip. Ir die­nos, ir nak­tys – jū­sų. Nie­kas to ne­nu­gin­čys. Bet ko­dėl tos nak­tys to­kios klai­kios, o die­nos – be­pras­mės ir pil­kos? Ko­dėl mo­ti­nų šir­dys dre­ba per nak­tį, be­lauk­da­mos te­le­fo­no skam­bu­čio? Ži­no­ma, iš gy­vo ir svei­ko sū­naus ar duk­re­lės, o ne iš po­li­ci­jos ar li­go­ni­nės. Ar pa­gal­vo­ja apie tai nors ka­da mū­sų vai­kai? Ar su­si­mąs­to? Juk vi­si tu­ri tą šven­tą Die­vo do­va­ną – ty­rą sie­lą. Ar ne vi­si?

Kai at­si­tin­ka bai­siau­sia ir mir­tis pa­si­glem­žia tai, kas mums bran­giau­sia, ap­lin­ki­niai žmo­nės su­trin­ka. Vie­ni nuo­šir­džiai už­jau­čia ne­tek­ties pri­slėg­tus ar­ti­muo­sius, ki­ti – tik prie­kaiš­tin­gai lin­guo­ja gal­vas: „Rei­kė­jo anks­čiau žiū­rė­ti… Kaž­ką pra­lei­do.“ Kur žiū­rė­ti? Vi­sų vai­kų akys at­ro­do ty­ros, ne­kal­tos. Kiek­vie­nai mo­ti­nai sa­vas vai­kas ge­riau­sias, bran­giau­sias. Toks jos pa­šau­ki­mas – my­lė­ti sa­vo vai­ką. Ne­gi ją už tai rei­kia smerk­ti? Sa­ko­ma, kad ta per­dė­ta, be­sai­kė mo­ti­nos mei­lė yra ak­la ir ga­di­na jau­ną, be­si­for­muo­jan­čią as­me­ny­bę. Bet pa­sa­ky­ki­te tai bet ku­riai mo­ti­nai! Ji ne­sup­ras, kaip nuo­šir­di mei­lė ga­li ga­din­ti jos vai­ką.

Te­gul sa­ko ką no­ri pa­tys gar­siau­si psi­cho­lo­gai ar so­cio­lo­gai – vai­ko sie­la tik­rai nė­ra at­vers­ta kny­ga, iš ku­rios tė­vai ga­lė­tų vis­ką apie jį su­ži­no­ti. Ir ne tuš­čias po­pie­riaus la­pas, į ku­rį ga­li ką tik no­ri ra­šy­ti. Jau gim­da­mas vai­kas at­si­ne­ša su sa­vi­mi ne­ma­to­mą „krai­tį“. Jo ge­nuo­se tar­si kom­piu­te­rio kie­ta­ja­me dis­ke už­prog­ra­muo­tos ne tik vi­sos jo tė­vų, se­ne­lių ir pro­se­ne­lių li­gos, bet ir ga­bu­mai, cha­rak­te­rio bruo­žai… Išt­rin­ti, per­ra­šy­ti tą „pro­gra­mą“ var­giai ar kam pa­vyks­ta. Bet tė­vai vi­suo­met lie­ka kal­ti. Ir ta kal­tė, daž­nai ne­pel­ny­ta, grau­žia juos vi­są gy­ve­ni­mą.

Ka­ras ne­pas­kelb­tas, bet jis kas­dien vyks­ta: ke­liuo­se ir gat­vė­se, mo­kyk­lo­se ir šei­mo­se… Kiek­vie­no iš mū­sų vi­du­je. Tai kas, kad ka­ras ne­tik­ras, – mir­tys tai tik­ros. Nes su mir­ti­mi tai­kos ne­pa­si­ra­šy­si, ne­su­si­tar­si. Tad su kuo pa­si­ra­šy­ti tai­kos su­tar­tį? Su sa­vo vai­kais ar su pa­čiu sa­vi­mi?

Vy­tas DRU­NIS