Dailininko darbuose – magiška akimirkos paslaptis

Dangyra APANAVIČIENĖ

Sa­vi­tą sa­vo kū­ry­bą Vla­das Mar­kū­nas ir šį­kart pri­sta­tė sa­vaip. Nu­si­ren­gęs ligi pu­sės jis lei­do ant sa­vo kū­no pieš­ti kiek­vie­nam to pa­no­rė­ju­siam ir iš­drį­su­siam. Taip dai­li­nin­kas su­si­ti­ki­mo da­ly­viams lei­do pa­jus­ti aki­mir­kos įpras­mi­ni­mo ne­pa­kar­to­ja­mą ža­ve­sį.

Vil­ka­viš­kie­čiams ge­rai pa­žįs­ta­mo dai­li­nin­ko Vla­do Mar­kū­no dar­bų pa­ro­da dar iki lapk­ri­čio 12 d. bus eks­po­nuo­ja­ma Vil­ka­viš­kio kul­tū­ros cent­ro ant­ro­jo aukš­to fo­jė. Ji pa­va­din­ta „Aki­mir­ka spal­vos ir for­mos“.

Dai­li­nin­ką vi­suo­met ža­vė­jo tai, ko ant­rą­syk ne­pa­kar­to­si. Aki­mir­kos tra­pu­mą, jos ki­ti­mą lai­ke V. Mar­kū­nas ir no­rė­jo pa­de­monst­ruo­ti pie­ši­niais ant sa­vo kū­no. „Štai pa­si­su­ki, pa­si­len­ki, at­si­tie­si – ma­tot, kaip kin­ta kiek­vie­nas po­tė­pis. Kaip ir mu­zi­ka“, – kal­bė­jo dai­li­nin­kas ir pa­siū­lė su­si­rin­ku­sie­siems pa­žais­ti su gar­sais. Vi­sų vie­nu me­tu iš­tar­ti gar­sai su­si­lie­jo į ti­be­tie­tiš­ką mu­zi­ką pri­me­nan­tį bal­sų chao­są, ku­rį me­ni­nin­kas įvar­di­jo įdo­miu ir ne­pa­kar­to­ja­mu vie­nos aki­mir­kos kū­ri­niu.

Ma­giš­ka aki­mir­kos pa­slap­tis jun­gia ir pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mus V. Mar­kū­no dar­bus, ku­riuo­se do­mi­nuo­ja gy­va, iš­raiš­kin­ga abst­rak­ci­ja. Spal­vų ir for­mų žais­me daug vie­tos pa­lik­ta kiek­vie­no in­di­vi­dua­liems ap­mąs­ty­mams ir in­terp­re­ta­ci­joms. Siek­da­mas ak­cen­tuo­ti kū­ri­nių nea­pib­rėž­tu­mą au­to­rius net ne­pa­žy­mė­jo pa­veiks­lų sa­vo ini­cia­lais. „Te­gul kiek­vie­nas žiū­ri į juos kaip no­ri“, – sa­kė Vla­das, va­di­nęs sa­vo dar­bų pa­ro­dą įvai­rių aki­mir­kų sin­te­ze, ter­lio­ne, spal­vų ir for­mų kai­tos įam­ži­ni­mu.

„Tie­siog iš­si­rė­kiau, – po pa­ro­dos ati­da­ry­mo kal­bė­jo V. Mar­kū­nas. – Bu­vau „pa­ga­vęs to­kį kab­lį“, kad ke­lias die­nas ne­ga­lė­jau at­si­kvėp­ti, kol gi­mė ši pa­ro­da. Lie­jau, brau­kiau, taš­kiau steng­da­ma­sis pa­gau­ti tą le­mia­mą aki­mir­kos mo­men­tą, kai svar­bus kiek­vie­nas taš­kas, kiek­vie­nas po­tė­pis ir nu­bė­gi­mas. Vi­sa tai tu­ri pa­jaus­ti, iš­gy­ven­ti.“

Pa­gau­tas įkvė­pi­mo jė­gos me­ni­nin­kas sa­kė dir­bęs be per­sto­jo. Kai pri­trū­ko me­džia­gos, pa­veiks­lus ta­pė ant abie­jų lakš­to pu­sių. Dvi­pu­siai pa­veiks­lai pa­ro­do­je at­ro­do ga­na įdo­miai.

Pak­laus­tas, ku­riam lai­kui pa­vy­ko „iš­si­rėk­ti“, V. Mar­kū­nas ne­dve­jo­da­mas at­sa­kė klau­si­mu: „Ar daug ga­li į prie­kį pri­si­val­gy­ti ir pri­si­my­lė­ti?“

O me­ni­nin­ko gal­vo­je jau bręs­ta nau­jos min­tys: apie pa­veiks­lų cik­lą ug­nies te­ma, apie ban­dy­mus ta­py­ti ant stik­lo, apie mis­ti­nius dai­lės dar­bus, ku­rie, sa­kė, jį la­bai „ve­ža“.