Avarinį namą čigonai pavertė dviem gyvenamaisiais būstais

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Ge­di­mi­no gat­vė­je esan­tis ava­ri­nis na­mas, ku­rio jau tu­rė­tų ne­bū­ti ant že­mės pa­vir­šiaus, šian­dien švie­čia nau­jais lan­gais.

Il­gą, tris šei­mas tal­pi­nu­sį pa­sta­tą čia ap­si­gy­ve­nę či­go­nai pa­ver­tė dviem na­mais.

Ši­tuo­se na­muo­se nė­ra nei elekt­ros, nei jo­kių bui­čiai rei­ka­lin­gų ko­mu­ni­ka­ci­jų.

Jau prieš ke­le­tą me­tų bu­vo ke­tin­ta ava­ri­nį būs­tą nu­griau­ti, mat jis vos lai­kė­si. Ta­čiau to pa­da­ry­ti ne­bu­vo ga­li­ma, nes vi­du­ri­nė­je pa­sta­to da­ly­je gy­ve­no se­nu­kai, ku­rie ne­tu­rė­jo ar­ti­mų­jų, o į glo­bos na­mus va­žiuo­ti ne­no­rė­jo. To­dėl nie­kas pa­sta­to ir ne­grio­vė.

Vė­liau na­mas taip pat ne­li­ko tuš­čias. Ap­ti­kę lais­vus būs­tus, čia vei­kiai su­si­kraus­tė či­go­nai.

Pa­sak kai­my­nų, iš pra­džių či­go­nai plė­šė vi­du­ri­nės na­mo da­lies len­tas ir jas de­gi­no, šil­dy­da­mi sa­vo ap­gy­ven­tus kiau­rus būs­tus. Pas­kui, kai per pa­sta­to vi­du­rį at­si­ra­do di­džiu­lis tar­pas, jie už­san­da­ri­no ga­li­nes sie­nas ir taip vie­ną būs­tą pa­ver­tė dviem.

– Kaž­ka­da ši­tas na­mas bu­vo sta­ty­tas kaip ba­ra­kas dar­bi­nin­kams gy­ven­ti, to­dėl jis toks il­gas, – pa­sa­ko­jo Ky­bar­tų se­niū­ni­jos dar­buo­to­jas Vi­tas Kat­ke­vi­čius. – Pers­ky­rus jį, išė­jo du vi­sai nor­ma­lūs na­mai. Bet jie la­bai sky­lė­ti. Nors ir su­dė­ti plas­ti­ki­niai lan­gai, kai kur pa­mū­ry­ta, bet ant sto­go – tos pa­čios se­nos čer­pės, pro ga­li­nes sie­nas ka­tės lan­džio­ja.

Ta­čiau, pa­sak V. Kat­ke­vi­čiaus, na­mų vi­du­je to­kia tvar­ka, jog ir ki­to lie­tu­vio būs­tas ne­pri­lyg­tų. Čia gy­ve­na či­go­nų šei­mos, ku­rios sten­gia­si ir mo­ka gy­ven­ti tvar­kin­gai.

Nau­jie­ji gy­ven­to­jai bu­vo atė­ję į se­niū­ni­ją pra­šy­ti, kad jiems įjung­tų elekt­rą, ta­čiau to pa­da­ry­ti neį­ma­no­ma neeg­zis­tuo­jan­čia­me ob­jek­te. Ap­žiū­rė­jus na­mą aki­vaiz­du, kad be elekt­ros ener­gi­jos ro­mai ne­gy­ve­na – nuo gre­ta esan­čio stul­po į na­mą nu­ties­tas lai­das.

Kaip pa­sa­ko­jo vie­na Ky­bar­tų či­go­nė, nors se­niū­ni­jai jos tau­tie­čiai ir ne­duo­da ra­my­bės, bet ap­lin­ki­niai žmo­nės, gy­ve­nan­tys gre­ta, ga­li jaus­tis ra­mūs. Mat či­go­nai iš kai­my­nų nie­ka­da ne­va­gia. Ky­bar­tuo­se pi­ni­gų jie pra­si­ma­no pre­kiau­da­mi ru­siš­ko­mis ci­ga­re­tė­mis, al­ko­ho­liu, ki­to­kiais daik­tais bei siū­ly­da­mi „pa­va­ra­žin­ti“. Ta­čiau ir šias pa­slau­gas ro­mai siū­lo tik at­vy­kė­liams – kas­dien ma­to­mų ir pa­žįs­ta­mų ky­bar­tie­čių jie ne­kliu­do, su pa­siū­ly­mais į akis ne­len­da.

O se­niū­ni­ja iš tie­sų ne­ga­li at­si­gin­ti nuo či­go­nų, ku­rie, įkė­lę ko­ją į būs­tą, tuoj par­si­kvie­čia vi­są ta­bo­rą.

– Pas mus per die­ną ap­si­lan­ko dau­giau šios tau­ty­bės žmo­nių ne­gu ki­tų gy­ven­to­jų, – pa­sa­ko­jo se­niū­no pa­va­duo­to­ja Ni­jo­lė Kar­nic­kie­nė. – Ir ki­ti ky­bar­tie­čiai tu­ri pro­ble­mų, ta­čiau jie ne­drįs­ta taip lįs­ti ir kau­ly­ti.

Nors ji pa­ti ne­se­niai nu­ken­tė­jo nuo či­go­nės, ta­čiau tvir­ti­no, kad jai gai­la šių žmo­nių. Ypač – dau­gia­vai­kių mo­ti­nų, ku­rios ne­tu­ri kur gy­ven­ti su bū­riu vai­kų ar­ba glau­džia­si ankš­ta­me kam­ba­rė­ly­je, o vi­sa šei­ma vos tel­pa iš­si­mie­go­ti vie­nas prie ki­to ant grin­dų.

Ne kar­tą se­niū­ni­jo­je jiems bu­vo siū­lo­ma kel­tis į kai­mus, kur erd­ves­ni na­mai, dau­giau vie­tos, ta­čiau Ky­bar­tų či­go­nai no­ri gy­ven­ti tik mies­te. To­dėl ir at­si­ran­da to­kie „še­dev­rai“, kaip du na­mai iš vie­no.