Marijos garbinimas Marijos žemėje

Birutė NENĖNIENĖ

Šie­met, kaip ir dau­ge­lį me­tų, nuo rug­sė­jo 8 iki 15 die­nos Ši­lu­vo­je vyks­ta di­die­ji Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos gi­mi­mo – Ši­li­nių – at­lai­dai.

Rug­sė­jo 3 die­ną pra­de­da­mas tris die­nas truk­siąs aš­tun­ta­sis pi­lig­ri­mi­nis jau­ni­mo žy­gis iš Kry­žių kal­no į Ši­lu­vą. Žy­gis, kaip ir at­lai­dai, skir­tas Pa­dė­kos už lais­vę me­tams bei Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo 20-me­čiui. Jau­ni­mas jį ski­ria ir Lie­tu­vos atei­ti­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jos 100 me­tų ju­bi­lie­jui.

Pa­dė­kos už lais­vę šven­tė Ši­lu­vo­je bu­vo šven­čia­ma praei­tą sek­ma­die­nį, ji bus šven­čia­ma ir atei­nan­tį sek­ma­die­nį, su­ti­kus jau­nuo­sius pi­lig­ri­mus iš Kry­žių kal­no. Šio­se iš­kil­mė­se da­ly­vau­ja įvai­raus am­žiaus bei pro­fe­si­jų ti­kin­tie­ji ir iš mū­sų ra­jo­no pa­ra­pi­jų.

Lie­tu­vo­je nuo se­no svar­bi Ma­ri­jos – Die­vo Mo­ti­nos – gar­bi­ni­mo tra­di­ci­ja. Baž­ny­čios li­tur­gi­nia­me ka­len­do­riu­je vos ne kiek­vie­ną mė­ne­sį po kar­tą, kai ka­da – ir po ke­lis­kart mi­ni­mos jos šven­tės. Ma­ri­jai pa­sta­ty­ta daug įvai­rių skulp­tū­rų, kop­ly­tė­lių, gau­su pa­veiks­lų, gies­mių, mal­dų.

Ma­ri­jos gar­bi­ni­mas į Lie­tu­vą atė­jo drau­ge su krikš­čio­ny­bės įve­di­mu. Pa­sak kul­tū­ros ir re­li­gi­jos is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­jų, nors Lie­tu­va pa­sku­ti­nė iš Eu­ro­pos vals­ty­bių priė­mė krikš­čio­ny­bę, bet Ma­ri­jos gar­bi­ni­mu grei­tai pa­si­vi­jo ki­tas tau­tas ir net pra­len­kė. Pir­mo­sios Lie­tu­vo­je pa­sta­ty­tos baž­ny­čios dau­giau­sia ga­vo Ma­ri­jos ti­tu­lą.

Ga­na ne­re­tai kas­die­ni­nė­je kal­bo­je su leng­va iro­ni­ja ta­ria­ma, jog gy­ve­na­me Ma­ri­jos že­mė­je. Ta­čiau toks sa­ky­mas ne iš pirš­to lauž­tas, o is­to­riš­kai pa­grįs­tas.

Kaip aiš­ki­na Vil­niaus ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rek­to­rius pro­f. ha­bil. dr. A. Mo­tu­zas („Lie­tu­vos ži­nios“, rugp­jū­čio 13 d., Nr. 182), re­mian­tis Baž­ny­čios do­ku­men­tais, kri­tus Her­kui Man­tui, kry­žiuo­čiai Prū­si­ją pa­va­di­no „Ter­ra Pet­rus“ („Pet­ro že­mė“). Tą fak­tą pa­tvir­ti­no Va­ti­ka­nas. O kai ru­sai oku­pa­vo Vil­niaus kraš­tą, Len­ki­jos ir Lie­tu­vos ka­ra­lius Ka­zi­mie­ras 1654 me­tais Lvo­vo ka­ted­ro­je sa­ve paau­ko­jo Ma­ri­jai. Po šio pa­siau­ko­ji­mo Šven­ta­sis Sos­tas Lie­tu­vai, Lat­ga­li­jai ir Len­ki­jai su­tei­kė „Ter­ra Ma­ria­na“ („Ma­ri­jos že­mės“) ti­tu­lą. Tai liu­di­jan­tis ofi­cia­lus do­ku­men­tas yra sau­go­mas Daug­pi­ly­je. Pa­sak A. Mo­tu­zo, iš­li­kęs vie­nin­te­lis šio do­ku­men­to eg­zemp­lio­rius.

Ka­dan­gi 1654 me­tais bu­vo oku­puo­tas Vil­nius, pra­si­dė­jo ka­rai su šve­dais, pro­tes­tan­tais, lie­tu­viai krei­pė­si pa­gal­bos į Ma­ri­ją. Va­ti­ka­nas ne­bū­tų da­vęs „Ma­ri­jos že­mės“ pa­va­di­ni­mo, jei ta­me kraš­te ne­bū­tų ka­ta­li­kiš­kos kul­tū­ros, me­no tra­di­ci­jų, liau­dies pa­mal­du­mo. Va­ti­ka­nas Lie­tu­vai šį var­dą su­tei­kė ir to­dėl, kad į ry­tus nuo mū­sų pra­kti­kuo­ja­mi ki­ti krikš­čio­niš­ki ti­kė­ji­mai: sta­čia­ti­kių, pro­tes­tan­tų ir pan.

Ku­ni­gas R. G. Skrins­kas yra pa­ruo­šęs ypa­tin­gą kny­gą – „Pi­lig­ri­mo va­do­vas. Po ste­buk­lin­gas Ma­ri­jos vie­tas“ (1999 m.) Jis su­re­gist­ra­vo ir ap­ra­šė su Ma­ri­jos ap­si­reiš­ki­mu ir jos gar­bi­ni­mu su­si­ju­sius šim­tus vie­tų. Tarp jų yra ir mū­sų ra­jo­no Ma­žu­čių šal­ti­nė­lis. Baž­ny­čios hie­rar­chai pri­pa­ži­no tik vie­ną Ma­ri­jos ap­si­reiš­ki­mo vie­tą Ši­lu­vo­je, nors neužd­raus­ta mels­tis ir ki­to­se vie­to­se.

Ma­ri­jos ap­si­reiš­ki­mas Ši­lu­vo­je – pir­ma­sis ap­si­reiš­ki­mas Eu­ro­po­je. Ge­riau­siai pa­sau­ly­je ži­no­mas ap­si­reiš­ki­mas įvy­ko Ber­na­de­tai ir dar dviem pie­me­nė­liams Lur­de (Pran­cū­zi­ja). Lur­do kal­no gro­tos imi­ta­ci­jos su Ne­kal­tai pra­dė­to­sios mer­ge­lės sta­tu­la pa­pli­to po pa­sau­lį.

Kun. R. G. Skrins­kas įvai­rio­se Lie­tu­vos vie­to­vė­se su­skai­čia­vo tris­de­šimt įreng­tų va­di­na­mų­jų Lur­dų.