Buvo buvo, kaip nebuvo…

Me­di­kei li­gą nu­sta­tė… ka­ti­nas

Dai­va KA­MINS­KIE­NĖ, vil­ka­viš­kie­tė me­di­kė:

– Per tiek me­tų, kiek dir­bu grei­to­sios pa­gal­bos fel­če­re, tūks­tan­čius kar­tų te­ko teik­ti pa­gal­bą, diag­no­zuo­ti ne­ga­la­vi­mo prie­žas­tį. Bet su­si­rgu­si pa­ti li­gos net ne­nu­ma­niau. Ją man diag­no­za­vo… ka­ti­nas.

Jau de­šimt me­tų mū­sų na­muo­se gy­ve­na per­sų veis­lės ka­ti­nas Žiul­je­nas – la­bai san­tū­raus, ra­maus cha­rak­te­rio, aris­tok­ra­tiš­kos kil­mės. Tai liu­di­ja do­ku­men­tuo­se įra­šy­tas jo il­gas var­das – Beu­ty Ju­lien Shen She­rif. Iš­di­dus ir sa­vi­mi pa­si­ti­kin­tis ka­ti­nas ne­la­bai mėgs­ta bū­ti „my­luo­ja­mas“, bet yra prie­rai­šus ir iš­ti­ki­mas – vi­suo­met gu­li ša­lia šei­mi­nin­kų.

Pa­me­nu, prieš 8 me­tus ma­no ka­ti­no el­ge­sys vie­ną die­ną stai­ga pa­si­kei­tė ir aš nie­kaip ne­su­vo­kiau, kas at­si­ti­ko. Man at­si­gu­lus, jis ne­beį­si­tai­sy­da­vo ša­lia, o pul­te pul­da­vo prie kai­rio­jo šo­no. Nors ka­ti­ną nu­vy­da­vau, jis vėl įky­riai lįs­da­vo. Vi­są mė­ne­sį gy­vū­nas man ne­da­vė ra­my­bės, o aš nie­kaip ne­sup­ra­tau, ką tai tu­rė­tų reikš­ti.

Kai po mė­ne­sio at­si­tik­ti­nai dėl dar­bo rei­kė­jo tik­rin­tis svei­ka­tą, echos­ko­pu ty­ręs gy­dy­to­jas ma­no kai­ria­ja­me šo­ne ap­ti­ko aug­lį. Lai­mei, aug­lys bu­vo ne­pik­ty­bi­nis ir po ope­ra­ci­jos sėk­min­gai pa­svei­kau. Ta­da su­pra­tau, kad at­kak­liai prie ma­no šo­no lin­dęs ka­ti­nas no­rė­jo įspė­ti apie gre­sian­tį pa­vo­jų, at­kreip­ti ma­no dė­me­sį.

Ki­tą kar­tą, kai ra­dau Žiul­je­ną įsi­tai­siu­sį ant ke­tur­me­tės duk­re­lės gal­vos (to jis nie­ka­da ne­da­ry­da­vo), iš­kart su­ne­ri­mau. Pa­čiu­pi­nė­ju­si jos kak­tą su­pra­tau, kad duk­ra karš­čiuo­ja. Ir vėl pir­ma­sis li­gos „diag­nos­ti­kas“ bu­vo mū­sų ka­ti­nas. Pa­na­šių at­ve­jų, kai jis no­rė­jo at­kreip­ti mū­sų dė­me­sį į svar­bius da­ly­kus bei įvai­rias grės­mes, per il­gus mū­sų šei­mos ir ka­ti­no drau­gys­tės me­tus bu­vo dau­gy­bė.

Tad da­bar mes la­bai pa­si­ti­ki­me sa­vo Žiul­je­no „ekst­ra­sen­si­niais“ su­ge­bė­ji­mais. Ka­ti­nui pra­dė­jus elg­tis neįp­ras­tai, ati­džiai ste­bi­me ir sten­gia­mės įsi­klau­sy­ti, ką šei­mi­nin­kams no­ri pa­šnabž­dė­ti jo ka­ti­niš­ka nuo­jau­ta.