Atgarsiai

Prie ne­bū­ties slenks­čio būsime ly­gūs vi­si

„Santakos“ laik­raš­ty­je per­skai­čiau Arū­no Dau­gė­los straips­nį „Vals­ty­bė tu­ri iš­mok­ti gy­ven­ti be Bažnyčios“ (Nr. 73, lie­pos 3 d.). Jis su­jau­di­no ne tik ma­ne, bet įskau­di­no ir dva­si­nin­kus, ti­kin­čiuo­sius, to­dėl ne­ga­liu nu­ty­lė­ti.

Ra­ši­ny­je iš­reikš­tas ekst­re­ma­lus po­žiū­ris į dva­si­nin­ki­ją nu­ste­bi­no ir pri­mi­nė tols­tan­čius so­vie­ti­nio speig­me­čio lai­kus.

Au­to­rius tu­ri skam­bų ra­šy­to­jo var­dą ir, kaip tei­gia, iš­reiš­kia Lie­tu­vos pa­sau­li­nės kul­tū­ros drau­gi­jos nuo­mo­nę. Straips­ny­je at­si­sklei­džia ne tik ne­ga­ty­vus po­žiū­ris į Ka­ta­li­kų baž­ny­čią, bet ir at­vi­ras įnir­šis prieš dva­si­nin­kus. Jį, at­ro­do, su­kė­lė tas fak­tas, kad Pre­zi­den­to Al­gir­do Bra­zaus­ko pa­lai­kus bu­vo at­si­sa­ky­ta priim­ti į ar­ki­ka­ted­rą.

Ob­jek­ty­vi tie­sa pa­pras­ta ir ją ti­kin­tie­ji ži­no: Die­vui nė­ra nei ver­gų, nei ka­ra­lių. Baž­ny­čia tu­ri sa­vo ka­no­nus ir juos vyk­do.

A. Dau­gė­la tar­si gi­na tei­sin­gu­mą ir mo­ra­lu­mą. Ta­čiau pa­teik­ti tei­gi­niai prieš­ta­rau­ja vie­nas ki­tam. Taip ir lie­ka neaiš­ku: rei­kia ar ne­rei­kia mū­sų vi­suo­me­nei, vals­ty­bei Baž­ny­čios? Jei­gu rei­kia, tai ko­dėl ji – „prietarai“ (jau pri­mirš­ta są­vo­ka), o jei ne­rei­kia – ko­dėl taip jau­di­na­ma­si dėl dva­si­nin­kų vyk­do­mų ka­no­ni­nių rei­ka­la­vi­mų?

Ne­jau­ku bu­vo skai­ty­ti apie baž­ny­čios „privilegijas“, „šilt­na­mio sąlygas“. Po­nui A. Dau­gė­lai ver­tė­tų gi­liau pa­si­do­mė­ti dva­sios na­mų, ku­ni­gų rū­pes­čiais, skaus­mais, vil­ti­mis. Ir pri­si­min­ti, ko­kį jie pa­li­ki­mą ga­vo iš pu­sę am­žiaus tru­ku­sios oku­pa­ci­jos, per ku­rią bu­vo su­nai­kin­ta treč­da­lis lie­tu­vių tau­tos.

Kas yra tau­ta, vi­suo­me­nė be baž­ny­čios, be ku­ni­gų, ti­kin­čių­jų? Per ku­ni­go bal­są, šir­dį pra­by­la­ma į žmo­gaus sie­lą, jo są­ži­nę.

Ne­nau­ją tie­są pa­sa­ky­siu teig­da­ma, kad ge­res­nio mo­ra­li­nio ko­dek­so už De­ka­lo­gą žmo­ni­ja dar nė­ra su­kū­ru­si ir juo va­do­vau­ja­si jau tre­čias tūks­tant­me­tis.

Ku­ni­gys­tė – ne pro­fe­si­ja, o Sak­ra­men­tas. Ku­ni­gui už­de­da­ma be­ga­li­nė at­sa­ko­my­bė, vi­siš­ko pa­si­šven­ti­mo rei­ka­lau­jan­ti tar­nys­tė Die­vui ir žmo­gui. O šian­die­ni­nia­me mū­sų pa­sau­ly­je, kai vyks­ta dva­si­nių ver­ty­bių de­val­va­ci­ja, kai di­džią da­lį žmo­nių, ypač jau­ni­mo, už­val­do se­ku­lia­ri­niai, he­do­nis­ti­niai in­te­re­sai, dva­si­nin­kams ypač sun­ku. De­for­muo­ta, de­ja, ir lais­vės są­vo­ka. O juk lais­vė – tai ne sa­va­nau­diš­kų įgei­džių ten­ki­ni­mas, bet šven­ta tei­sė ir pa­rei­ga Tė­vy­nei, žmo­nėms. Ne­pa­tei­si­na­ma ir dau­ge­lio ko­mu­ni­ka­ci­jos prie­mo­nių per­ša­ma pseu­do­kul­tū­ra. Ne vel­tui Šven­ta­sis Tė­vas Be­ne­dik­tas XVI bai­gian­tis Ku­ni­gų me­tams ne­ri­mas­tin­gai kal­bė­jo: „Jei­gu in­di­vi­dai, bend­ruo­me­nės ir vals­ty­bės ne­si­va­do­vaus ob­jek­ty­vio­mis mo­ra­li­nė­mis tie­so­mis, ta­da jos taps sa­va­nau­diš­ko­mis ir ne­są­ži­nin­go­mis, o pa­sau­lis taps dar pa­vo­jin­ges­nė vie­ta gy­ven­ti.“

Ka­ta­li­kų baž­ny­čia vi­sa­da gy­nė tie­sos, hu­ma­niz­mo, lais­vės idea­lus. Jos is­to­ri­ja nu­ženk­lin­ta kan­ki­nių au­ko­mis. Ir šian­dien dva­si­nin­kai už ti­kė­ji­mą žūs­ta ne tik nuo mu­sul­mo­nų ekst­re­mis­tų, bet ir In­di­jo­je, Af­ri­ko­je, ki­tuo­se kraš­tuo­se.

Ti­kė­ji­mą tei­gė di­die­ji me­no, moks­lo ko­ri­fė­jai: A. Einš­tei­nas, P. Kiu­ri. Dva­si­nio įkvė­pi­mo pa­lies­ti ne­mir­tin­gus kū­ri­nius žmo­ni­jai do­va­no­jo Bet­ho­ve­nas, Ba­chas, Mo­car­tas, Čiur­lio­nis, Mi­ke­lan­dže­las, Ra­fae­lis. O Mo­ti­nos Te­re­sės mi­si­ja… Įsi­min­ti­nos ir kar­dio­lo­go Al­gi­man­to Mar­cin­ke­vi­čiaus min­tys, ne­se­niai iš­reikš­tos per Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ją: „Vis­kas Die­vo va­lio­je. Jis ma­no ran­ką ve­džio­ja, kai sie­kiu grą­žin­ti žmo­gui gy­ve­ni­mą.“

Baž­ny­čia vi­sa­da tei­gia aukš­tus idea­lus, kal­ba žmo­gui kaip ho­mo sa­piens, tu­rė­da­ma di­dį tiks­lą – at­skleis­ti jo Bū­ties es­mę. Juk tik ma­te­ria­li­nės gė­ry­bės grei­tai su­ku­ria­mos. Dva­si­niam pri­si­kė­li­mui rei­kia vi­sos tau­tos at­gi­mi­mo.

Sug­rįž­tant prie skau­džios te­mos, pa­žy­mė­ti­na, kad ar­ki­ka­ted­ra Pre­zi­den­tui Al­gir­dui Bra­zaus­kui sky­rė di­džiau­sią – šven­tų Mi­šių – au­ką. Di­des­nės au­kos mi­ru­siajam ne­bū­na.

O juk atei­na žmo­gaus gy­ve­ni­me va­lan­da, kai ti­kė­ji­mas lie­ka jo vie­nin­te­lė vil­tis.

Eg­lė ŠI­LIŪ­NAI­TĖ