Be inspektorių raginimo kiaulių pašerti šeimininkai neįstengia

Eglė MIČIULIENĖ

Į „Santakos“ redakciją atvykęs Pašeimenių kaimo gyventojas piktinosi, kad šiame kaime gyvenantys Roma Tamašauskienė ir Vitas Bruzberta neprižiūri savo gyvulių.

Žadėjo pasitaisyti

Pašeimenietis pasakojo, jog dėl tos pačios priežasties pas šiuos žmones jau buvo atvykę veterinarijos gydytojai, bet sugyventiniai išvadų vis tiek nepadarė.

Vilkaviškio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyr. vet. gydytojai inspektoriai Gediminas Gvazdaitis ir Vytautas Rimskis patvirtino, jog prieš gerą savaitę gavo skundą dėl minėtų Pašeimenių gyventojų nešeriamų gyvulių ir buvo nuvykę pažiūrėti situacijos.

Inspektorius pasitikusi R. Tamašauskienė prisipažino, jog su savo sugyventiniu buvo truputėlį „užšventę“, tad kokį kartą kiaulės gal ir liko nepašertos. Specialistų griežtai įspėti pašeimeniškiai dievagojosi, jog daugiau taip nebus ir gyvulius nuo šiol prižiūrės tvarkingai.

Tačiau išgirdus apie naują skundą veterinarijos gydytojams į Pašeimenius teko važiuoti dar kartą.

Durų ilgai neatvėrė

Atvykus į sugyventinių namus durų niekas neskubėjo atidaryti.

Kieme, už tvarto durų, girdėjosi kiaulių žviegimas.

Kiek pastoviniavę inspektoriai patraukė į greta sodybos esančią ganyklą apžiūrėti R. Tamašauskienės ir V. Bruzbertos galvijų.

Keturios sugyventinių karvės buvo perkeltos ir ramiai sau ganėsi, vandens taip pat turėjo. Viena iš jų, veršinga, liesa tikrai nebuvo, tačiau likusių trijų karvių stirksanti šonkaulių linija vis dėlto rodė, kad savininkai galvijų neperšeria.

Nuo karvių veterinarijos gydytojams sugrįžus į kiemą ir vėl ėmus belstis į namo duris, pro jas pagaliau išlindo pati šeimininkė.

„Tai ko dabar atvažiavot?“ – nepatenkinta sutiko nelauktus svečius.

Šiems paaiškinus, kokiu tikslu jau antrą kartą atvyko, R. Tamašauskienė pasiuto piktintis, ko visi iš jos nori ir dėl ko skundžia.

Kiaulės bandė sprukti

Moteriškė iš pradžių tvirtino, kad gyvulius šeria ir prižiūri.

„Mačiau, kad ėjot į pievą prie karvių, viską per langą mačiau. Tai ką, ar jos nepašertos, vandens neturi?!“ – širdo R. Tamašauskienė.

Paklausta apie kiaules pašeimenietė teigė, jog jas tą dieną taip pat pašėrusi.

Tačiau netrukus neteko kantrybės ir išrėžė: „Na, jei „biskį“ išgėriau, nepašėriau, tai kas čia tokio? Ar reikia mane taip kontroliuoti, jau ir išgerti negaliu? Nueisiu, va, dabar, ir pašersiu.“

Inspektoriai aiškino R. Tamašauskienei, kad ji švęsti gali kiek norinti, bet gyvulius šerti reikia. Juk kiekvieną dieną žmonės iš Vilkaviškio negali važinėti į Pašeimenius ir prižiūrėti, kad šeimininkai pasišertų savo gyvulius.

Širsdama ir nešykštėdama sodrių žodelių moteris nuėjo tvarto link.

Vos pravėrus duris, pro jas į kiemą ėmė spraustis žviegiančios nešertos kiaulės.

Pagaliau prisišauktas iš trobos sugyventinis bei kaimynų vaikinai padėjo suvyti riestasnukes į gardus. Netrukus į lauką buvo išvilktas grūdų maišas, sumalti miltai ir užmaišytas pašaras.

Pašerti gyvuliai nutilo.

Taip pat tylomis už durų vėl išnyko ir V. Bruzberta.

Mano kiaulė, noriu šeriu, noriu – ne

Tačiau šeimininkė tylėti anaiptol nesiruošė.

Laukdama, kol veterinarijos gydytojai surašys dokumentus, ji čia pyko, keikėsi ir visus iš eilės – „skundiką“, žurnalistus ir inspektorius – grasino užmušti bei nušauti, čia bandė juokauti ir prašė tartis gražiuoju.

„Niekad kiaulių du kartus per dieną nešėriau ir nešersiu. Ko ten pas jas lakstyti? Ir iš viso, mano gyvuliai, ką noriu, tą su jais darau. O ką jūs man padarysit?“ – bumbėjo R. Tamašauskienė.

R. Tamašauskienei surašytas patikrinimo aktas dėl gyvulių nešėrimo, ji įpareigota atvykti į Maisto ir veterinarijos tarnybą.

Veterinarijos gydytojai teigė, jog šiemet skundų dėl neprižiūrimų gyvūnų padaugėjo. „Nežinia, ar dabar gyvuliais mažiau rūpinamasi. Gal tiesiog žmonės žiūri daugiau laidų, kur raginama nebūti abejingiems, gal tapo pilietiškesni“, – svarstė V. Rimskis.