Darbo nepamiršta net namuose

Eglė KVIESULAITIENĖ

Prieš savaitę minėjusios savo profesinę šventę slaugytojos vėl gyvena kasdieniniais rūpesčiais. Apie nelengvą savo darbą šįkart pasakojo ligoninės Neurologijos ir Vidaus ligų skyriaus slaugytojos, kurioms visą vasarą teks dirbti drauge.

Šią savaitę Neurologijos skyriaus personalas ir ligoniai persikraustė į penktąjį ligoninės aukštą – Vidaus ligų skyrių. Vasarai juos sujungdama ligoninė ketina sutaupyti lėšų. Tačiau slaugytojoms šiek tiek neramu, mat darbo krūvis taps labai didelis – juk bendrame skyriuje bus apie 50 pacientų. Naktimis ir savaitgaliais liekančioms budėti dviem slaugytojoms teks suspėti visus aplakstyti. Tačiau skyrių sujungimas turės ir privalumų: darbuotojos galės išeiti atostogų vasaros metu.

Nors savo profesinės šventės proga slaugytojos išgirdo daug gerų žodžių, pagyrimų ir padėkų, kurios sklido ir iš kolegų gydytojų, ir iš pacientų lūpų, vis dėlto sunki kasdienybė jau išsklaidė šventines nuotaikas.

Tie, kuriems ligoninėje teko gulėti prieš kelis dešimtmečius, ko gero, slaugytojų darbą įsivaizduoja kiek kitaip. Mat tuomet, kai skyriuose personalo buvo kelis kartus daugiau, pacientais rūpindavosi ne tik slaugytojos, tada vadintos seselėmis, bet ir slaugutės, o darbo būta gerokai mažiau. Vakarinių, naktinių budėjimų metu seselės suspėdavo ir knygą paskaityti, ir rankdarbį numegzti. Dabar slaugytojos nuo vieno ligonio prie kito laksto kone bėgte.

Rasa KOLČINIENĖ:

– Daugelis įsivaizduoja, kad slaugytojai reikia tik suleisti vaistus ir geru žodžiu paguosti ligonį. Tačiau jai tenka ne tik išdalyti medikamentus, daryti lašelines, imti kraujo tyrimams, atlikti įvairias procedūras, bet ir maitinti, padėti apsirengti, vartyti sunkiai sergančius ligonius, juos nulydėti pas konsultantus, į skyrių guldomam ligoniui parodyti jo vietą, išaiškinti visas ligoninės taisykles, o išleidžiamam – kaip save prižiūrėti namuose. Jeigu nėra vietų reanimacijoje, tenka savame skyriuje slaugyti ir labai sunkius ligonius, kuriems reikia nuolatinės priežiūros. O naktį, kai nėra valytojų, slaugių, prireikus tenka ir patalynę pakeisti, ir grindis pavalyti.

Ingrida MATUSEVIČIENĖ:

– Liūdniausia, kad mums neužtenka laiko. Vienišiems žmonėms, atsidūrusiems ligoninėje, labiausiai trūksta bendravimo. Jie kalbina slaugytojas įvairiausiomis temomis. Dažnai jau būna išsiklausinėję apie mus, mūsų šeimas, todėl ieško temos pokalbiui. Bet mes neturime galimybės prisėsti ir pabendrauti. Todėl galime šnekėtis tol, kol leidžiame vaistus ar atliekame kitą procedūrą.

Laimingiausias būna tas, kuriam skirti pagal instrukciją lėtai švirkščiami medikamentai. Tuomet ir bendravimo laikas ilgesnis.

Dalia KRIŠČIŪNIENĖ:

– Valdžia skuba daryti reformas, tačiau jos dažniausiai atsigręžia prieš medikus ir pacientus. Nei politikai, nei sėdintieji ministerijose nėra dirbę rajonų ligoninėse ir neįsivaizduoja, kad taip mažinant etatus nukenčia mūsų darbas, pacientai.

Įsivaizduokite, jei naktį atvežamas sunkus, nevaikštantis ligonis, mes jį turime ratukais iš Priėmimo skyriaus atsigabenti į savąjį.

Tada iš skyriaus išeina abi slaugytojos, nes vienai to padaryti neįmanoma. Savaime aišku, kad gydytojo taip pat nebūna, nes nakčiai visiems skyriams lieka vienas budintis gydytojas.

Kai grįžtame su ligoniu, paprastai randame užfiksuotus kelis signalizacijos skambučius – palatose gulinčių pacientų pagalbos prašymus.

Laimei, iki šiol dar nepasitaikė tokių sunkių situacijų, kad, prireikus skubios pagalbos, ligonio gyvybei grėstų pavojus, o medikių nebūtų šalia…

Vilija SAKADOLSKIENĖ:

– Iki šiol negaliu priprasti prie naujojo –
slaugytojos – pavadinimo. Žmonės taip pat jo nelabai pripažįsta ir mus vadina sesutėmis ar seselėmis. Mums pastarieji pavadinimai irgi mielesni. Be to, pacientai kartais net nesupranta, kad slaugytoja ir slaugė – ne tas pats. Visai neseniai vienas ligonis man pareiškė, jog tada, kai gulėjo Vištyčio ligoninėje, slaugėms leisti vaistų niekas nepatikėdavo… Beliko tik skėstelėti rankomis – iš tiesų, kam tie pavadinimų keitimai ir painiava?

Nors pati pasirinkau tokią specialybę, retkarčiais būna skaudu, kad esame vertinamos visai kitaip nei gydytojai – tarsi žemesnė kasta. Ir jie patys dažnai tai parodo. O juk kiekvienas dirbame savo darbą, atliekame skirtas pareigas.

Pastaruoju metu, kai žmonės itin suirzę, tenka išklausyti gausybę priekaištų, nors iš tiesų jie turėtų būti skirti visai ne mums. Juk retas pacientas, ypač iš provincijos, gydytojui į akis ryžtasi pasakyti tai, ką galvoja. O slaugytojai viską rėžia net negalvodami. Ypač ligonių artimieji mėgsta „iškrauti“ ant mūsų galvų visas susikaupusias blogas emocijas. Mums kliūva už tai, kad ligonis blogai jaučiasi ar ilgai laukė gydytojo, kad jo nesiuntė į Kauno klinikas ar paguldė į didelę palatą, skyrė ne tuos vaistus, blogą gydymą ir pan. Tik tuomet, kai žmogui pagerėja, artimųjų emocijos atslūgsta. Tada šie nuleidžia akis ir tyli, bet atsiprašo gana retai.

Vilma BRAZAUSKAITĖ:

– Ką kalbėti apie neišsilavinusius, neapsišvietusius pacientus, jei net išsimokslinę žmonės painioja terminus. Neseniai teko pildyti dokumentus Savivaldybėje, tai viena tarnautoja su nuostaba paklausė: „Juk tu visada buvai seselė, tai kaip čia slauge tapai?“

Mūsų darbas sunkus ir dvasiškai, ir emociškai. Juk tenka ne tik teikti pagalbą gyvajam, bet ir deramai atiduoti pagarbą išeinančiajam, sugebėti paguosti netektį išgyvenančius artimuosius. Nors esame įpratusios ir prie ligos, ir prie skausmo, ir prie žmogaus išėjimo, kartais emocijas parsinešame netgi į namus.

Dažnai pasibaigus savajai pamainai galvojame, ar tikrai viską padarėme, ar nepablogės ligoniui per tą parą, kai jo nematysime. Tiek gydytojo, tiek slaugytojos darbas labai įpareigoja: negalima sakyti, kad jį tik dirbi – juo tiesiog gyveni. Nei namuose, nei gatvėje, nei kelionėje neturi teisės pamiršti, jog esi medikas ir prireikus pagalbos bet kuriam žmogui privalai padėti.