Atodangos

Ta pati boba pigesniais kailiniais

Vos Seimą pasiekė ilgai anonsuoti „socialinės reformos“ metmenys, iš parlamento pasigirdo aiškių signalų, kad „tokios nuostatos neturi jokių šansų“. Vienas svarbiausių signalininkų – Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Tai reiškia, kad paramos metmenims nėra ne tik kad iki minimumo aptrupėjusioje koalicijoje, bet ir jos didžiausioje krikščionių demokratų frakcijoje.

Nors šių metų pradžioje Socialinės apsaugos ir darbo ministerija žadėjo „plačią“ informacinę kampaniją visuomenėje bei diskusiją apie siūlomą visos socialinės sistemos reformą, išėjo nei šis, nei tas. Vienu metu „reformos“ pristatymas buvo nelauktai atidėtas, nes „gulė pas A. Kubilių į stalčių“. Po to kažin kaip nedrąsiai išniro vėl. Reformos sąvoka liko, tačiau akivaizdu, kad esminiai siūlymai susiaurėjo iš esmės iki „Sodros“ biudžeto pajamų bei išlaidų balanso problemos.

Keletas esminių punktų: pensinio amžiaus padidinimas, „Sodros“ mokesčių sujungimas, specialių valstybinių pensijų instituto panaikinimas, didesnės dalies išmokų ligos atveju delegavimas darbdavių kišenei bei motinystės išmokų „sutvarkymas“.

Tai ne socialinės sistemos reforma, o socialinių išmokų apkarpymas. Ir viskas.

Pamėginsiu pateikti tris požymius, kurie, mano nuomone, rodo, jog vadinamoji „socialinės apsaugos sistemos reforma“ nebuvo net rimtai diskutuojama. Šių metų sausio pabaigoje klausiant pripažintų šios srities Lietuvos mokslininkų, ką šie gali pasakyti apie numatomos reformos parametrus, jie tik gūžčiojo pečiais. Kita vertus, neteko girdėti aiškaus ir argumentais grįsto atsakymo į Laisvosios rinkos instituto iniciatyvą apskritai uždaryti „Sodrą“. Siūlymas labai radikalus, drastiškas ir kontraversiškas, tačiau yra šalių, kuriose nėra pensijas perskirstančio valstybinio fondo – jų dydis užprogramuojamas įstatymu kaip BVP arba valstybės biudžeto dalis. Trečias požymis: jokios socialinės sistemos reformos negali būti šalies vyriausybei nediskutuojant ir nerandant sutarimo su savivalda ir atvirkščiai. Apie tokį bendrą forumą, kuris būtų viešas ir prieinamas visuomenei, neteko girdėti. Tuo tarpu didelė dalis socialinių prievolių Lietuvoje yra primestos savivaldos kompetencijai, todėl iš esmės pertvarkyti visą sistemą nesutelkiant nacionalinių pastangų – pasmerktas reikalas.

Vos per keletą metų veik trigubai socdemų išpūstos ir 14 mlrd. Lt šiemet viršijusios „Sodros“ biudžeto išlaidos – tik dalis socialinės sistemos problemų, nors Vyriausybės požiūriu – pati skaudžiausia. Sistemos vėžį liudija ir kitas skaičius: pusė Lietuvos gyventojų gauna vienokią ar kitokią socialinę paramą. Tai liudija, kad socialinės rūpybos institutas nėra skirtas padėti vargingiausiai gyvenantiems, o yra labiau panašus į visuotinį papildomų pajamų gavimo šaltinį. O štai šios pamatinės problemos dabar Vyriausybės siūlomi ir „reforma“ tebevadinami receptai išspręsti negali.

Man keista, jog valdančioji koalicija nesugebėjo pasinaudoti ir išvystyti praėjusiais metais tada dar ką tik išrinktos Prezidentės Dalios Grybauskaitės labai tiksliai suformuluoto moto: „Visuomenė turi iš naujo susitarti, kokio dydžio mokesčius ji pasirengusi mokėti ir kokias paslaugas norėtų gauti iš valstybės. Šie dalykai susiję tiesiogiai, o ne atvirkščiai. Norint išlaikyti dabar esančią socialinę sistemą, turi didėti mokesčiai. Jeigu mokesčiai liktų tokie patys, valstybės įsipareigojimai turi mažėti.“

Šia prasme valdančiųjų politinių partijų šviesiausi protai turėjo progą apsvarstyti, suskaičiuoti bei žmonėms suprantama kalba suformuluoti aiškias alternatyvas ir galbūt jas vienu ar keliais punktais pateikti visuotiniam referendumui: arba – arba. Vienoks ar kitoks piliečių apsisprendimas būtų aiškus kreditas nepopuliariam politiniam veiksmui. Kodėl referendumo procedūrą politikai Lietuvoje prisimena tik tada, kada jiems prireikia piliečių nuomonės daug mažesnės svarbos klausimais?

Rytas STASELIS

Politikos apžvalgininkas