Įsimintina jubiliejaus šventė Karalkrėslyje

Mintimis vis sugrįžtu į tą prieškario laiką, kai buvo minimas Lietuvos valstybės atkūrimo dvidešimtmetis.

Man tada buvo vienuolika metų. Tais pačiais, 1938-aisiais, metais baigiau Karalkrėslio pradinės mokyklos keturis skyrius. Mokė mus mokytojas Augustinas Matukevičius. Artėjančiam jubiliejui iš anksto ruošėme vaidinimą. Būsimiems „artistams“ buvo išdalytos rolės, turėjome išmokti tekstus, eilėraščius. Repetuodavome kartą per savaitę.

Gerai pamenu tą Vasario 16-ąją. Į mokyklą susirinko daug žmonių. Po mūsų vaidinimo kalbėjo Lietuvos kariuomenės savanoriai, kiti renginio dalyviai. Mes, mokiniai, tarp tų kalbų įsiterpdavome deklamuodami eiles.

Savo eilėraštį atsimenu ir dabar: „Mažas aš pipiras, neturiu dar ūsų. / Kai užaugsiu vyras – tai kareivis būsiu. / Saugosiu Tėvynę nuo skriaudėjų noriai, / Ginsiu ją, kaip gynė narsūs savanoriai.“

Lietuvos valstybės atkūrimo dvidešimtmečio proga mokytojo paraginti dėjome po du litus kariškam šautuvui nupirkti. Tai buvo daroma ir kaimyninėse mokyklose. Už mokinių surinktus pinigus buvo nupirkta 10 šautuvų, prie kiekvieno pritvirtinta lentelė su įrašu, kurios mokyklos tas šautuvas.

Valstybės jubiliejaus sukaktį ypatingiau paminėti buvo susiruošta vasarą. Mokytojo vadovaujami, mes, mokiniai, Karalkrėslio ir Užbalių kaimų jaunimas, padedami meistro Saukaičio prie mokyklos, kaštonų paūksmėje, įruošėme altorių mišioms aukoti. Taip pat įruošėme tribūną, suolus garbingiems svečiams.

Atėjus tai dienai (jei neklystu, buvo birželio mėnuo) privažiavo į Karalkrėslį daug garbingų svečių, kariškių, dvasininkų. Po šv. Mišių prasidėjo oficiali dalis. Pirmiausiai kalbėjo apskrities karo komendantas, kiti kariškiai, dėl Lietuvos nepriklausomybės kovoję savanoriai.

Minėti šautuvai buvo sudėti ant stalo, užtiesto linine staltiese. Šventės metu jie buvo įteikti šauliams. Grojant dūdų orkestrui, kariškiai ir kiti svečiai, lydimi daugybės žmonių, darnia eisena nuėjo prie Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti pastatyto kaimo kryžiaus. Ten buvo įtvirtintas stiebas Lietuvos vėliavai. Ne tik trispalvė suplevėsavo Karalkrėslyje. Tą dieną buvo suruoštas ir aviacijos pasirodymas. Ši žinia pritraukė dar daugiau žmonių ir iš tolimų apylinkių, nes tuo metu pamatyti lėktuvą bei lakūną buvo didelis įdomumas.

Prie kryžiaus pakėlus vėliavą ir skambant paskutiniams Lietuvos himno žodžiams, iš žiemių pusės pasigirdo ūžimas, pasirodė ilgai lauktas lėktuvas. Jam kelis ratus apsisukus dideliame aukštyje, pamatėme besileidžiantį parašiutininką. Oras buvo palankus, tai parašiutininkas ilgokai pakybojo ore. Nusileidusį prie Klimų sodybos parašiutininką žmonės ant rankų atnešė į mokyklą, pasodino prie vaišėmis nukrauto stalo. Vaišių stalus žmonės buvo paruošę ne tik svečiams, bet ir visiems šventės dalyviams.

Lėktuvas nusileido Stolaukio kaime ant ūkininko Geležiūno dobilienos. Lakūną į vaišes mokykloje vyrai atvežė su brika. Laukuose paliktą lėktuvą tuo tarpu saugojo šauliai.

Mokyklos kieme vyko šokiai, žaidimai. Buvo privažiavę daug prekiautojų, kurie siūlė pirkti ledų, gėrimų ir kitų maisto produktų.

Per šventę jokių nesusipratimų neįvyko, vyravo pakili nuotaika, be to, buvo labai gražus oras. Tik vakarėjant atslinko didžiulis juodas debesis su smarkiu lietumi. Bet jis jau nesutrukdė – visa programa buvo įvykdyta.

Bronius KRIŠČIŪNAS

Karalkrėslio kaimo gyventojas