Atodangos

Meilė prie šiukšlių konteinerio

Artėja net trys šventės: Šv. Valentino diena, Vasario 16-oji ir Užgavėnės. Jos nevienodos pagal reikšmę ir svarbą, pagal tradicijų senumą. Ir žmonėms tenka rinktis, kas asmeniškai svarbiau: meilė tėvynei ar Valentinai, o galbūt – Lašininis su Kanapiniu, ragana, čigonai ir raguoti velniai… Ir žmonės renkasi, kaip ir ką švęsti. Pagal savo tikėjimą, pagal išsiauklėjimą arba… pagal savo pagedimo laipsnį.

Užgavėnės, Valentino diena daug linksmesnės nei valstybinės šventės, nes jaunatviškas juokas, meilės karštis išsklaido žiemos speigus ir miglas. O Vasario 16-osios minėjime nepajuokausi ir nuo šalčio niekuo neapsiginsi. Nors žmonės randa ir čia išeitį. Vienas žinomas mūsų bardas, tokio iškilmingo minėjimo metu turėjęs dainuoti šalčio kaustomoje aikštėje, kaip pasakojama, neiškentė ir vis bėginėjo už kampo trumpai pasišildyti iš mažo buteliuko. Ir dar draugams skundėsi, kad neturime nė vienos žmoniškos patriotinės šventės be šalčių. Tarsi žmonių kankinimas būtų privalomas elementas deklaruojant meilę tėvynei. Štai, žmogau, ir suprask – rimtai tai ar juokais.

„Žiema žiema, snaigės skruostus bučiuoja ir taip gera širdy, o kodėl, aš ir pats nežinau…“ – miesto aikštėje, priešais prekybos centrą, jaunas vaikinas virkdo akordeoną. Nejučia stabteliu. Ta seniai girdėta akordeono muzika gryname ore, ta paprastutė jautri dainelė ir tos iš tiesų ant skruostų tirpstančios snaigės kažką priminė. Tereikia užmerkti akis – ir pasijuntu tarsi Paryžiuje, Lafajeto bulvare, užuodžiu kepamų kaštonų kvapą. Ir ta pati akordeono muzika, ir daina, atliekama paryžiečio šansonjė. Déjà vu (pranc. „jau matyta“) – tarsi seniai tai kažkur girdėta ir pamiršta. Bet atsimerkiu ir suvokiu, kad čia, deja, ne Paryžius. Ir mes visai ne paryžiečiai. Gal todėl prie muzikanto kojų stovinčioje dėžutėje – vien tik variokai.

Dar prieš keletą dešimtmečių kiekvienam šiek tiek prakutusiam miestiečiui ar žemdirbiui buvo prestižo reikalas nupirkti savo dukrai ar sūnui akordeoną. Vėliau atėjo gitarų mada. Dabar paaugliai mieliau daužo būgnus. Na, žinoma, dar šiukšlių konteinerius ir mokyklos langus.

Eidamas gatve galvojau, kam groja tas vaikinas aikštėje. Juk praeiviai eina pro šalį įtraukę galvas į apykakles, nestabtelėdami. Jie skuba. Jie neša namo savo visai nelinksmą kasdienybę, savo sunkias mintis apie rytdieną. Tikriausiai jis groja ne už tą menką saują variokų. Tikriausiai yra dar kažkas daugiau. Gal nerealizuota meilė muzikai. Gal toks jo gyvenimo būdas.

Kaip ir tos šaunios kompanijos vieno prekybos centro kieme. Čia jie niekam netrukdo, nieko neužgauna. Ir jie kažką myli, savotiškai švenčia šventes… Kai kuriuos pažįstu daugelį metų. Jie turėjo gerus darbus, namus ir šeimas. Tik kažkada pakeliui visa tai išbarstė. Negi galima už tai juos pasmerkti? Praeinant pro šalį vienas dar iš tolo sveikindamasis kilsteli ranką.

– Kaip gyveni? – užduodu trafaretinį klausimą, kad nepraeičiau tylomis pro pažįstamą žmogų tarsi pro stulpą.

– Nagi kaip žydai prie vokiečių, – kreivai šypteli gatvės žmogus. – O pats, matau, neblogai laikaisi, kad kiekvieną dieną iš parduotuvės su pilnais krepšiais kulniuoji. Tai kaip, ar savanoriškai, ar žmona prisako?

– Kaip čia pasakius… – numykiu. – O Valentiną kokią ar turi? Juk meilės ir šilumos visiems reikia. Reikia prie ko nors prisiglausti. Kaip tam nusišėrusiam senam katinui, kuris vis trinasi apie tavo kojas.

– Mano meilė mirė prie šiukšlių konteinerio!.. – netikėtai prikimusiu balsu, valiūkiškai nusmaukęs ant pakaušio megztą kepurę, užtraukia jis.

Paskui, tarsi susinepatoginęs, mosteli ranka ir nueina. Kur jis mina savo gyvenimo taką? Ką jis galvoja apie meilę Dievui ir tėvynei? Šito jo nepaklausiau.

Vytas DRUNIS