Pasaka „Sniego karalienė“ atgijo Vilkaviškyje

Žie­ma net ne­kve­pian­tį ru­de­niš­ką gruo­džio 20-osios va­ka­rą į Vil­ka­viš­kio kul­tū­ros rū­mus ma­siš­kai rin­ko­si žmo­nės. Ilo­nos Vilt­ra­kie­nės re­ži­suo­tas bend­ras Vil­ka­viš­kio vai­kų ir jau­ni­mo cent­ro bū­re­lių ug­dy­ti­nių spek­tak­lis „Snie­go ka­ra­lie­nė“ (pa­gal to pa­ties pa­va­di­ni­mo H.K.An­der­se­no pa­sa­ką) su­lau­kė di­de­lio su­si­do­mė­ji­mo.

Ir ne be rei­ka­lo – žie­mą ir šal­tį, bent jau trum­pam, ga­lė­jo pa­jus­ti vi­si. Ži­no­ma, ne tik šal­tį, – pa­si­ro­dy­mas taip pat do­va­no­jo gė­rį ir šir­dies ši­lu­mą.

VVJC ug­dy­ti­niai ke­le­tą me­tų iš ei­lės ar­tė­jan­čių žie­mos šven­čių pro­ga vil­ka­viš­kie­čiams do­va­no­da­vo trum­pu­čius kiek­vie­no bū­re­lio šven­ti­nius nu­me­rius. Šie­met pir­mą kar­tą pro­gra­ma vir­to pa­sa­ka. „Nykš­tu­ko“ bū­re­lio ma­žie­ji šo­kė­jai ir dai­ni­nin­kai ta­po ro­žė­mis, kie­mo vai­kais, sta­tan­čiais snie­go se­nį.

Eg­lės Ka­mins­kie­nės šo­kė­jams te­ko pa­bū­ti var­no­mis, dva­sio­mis, pū­ga ir an­ge­lais. Vo­ka­li­nės stu­di­jos ug­dy­ti­nai trau­kė dai­ną, įsi­kū­ni­ję į var­nų vaid­me­nis. „Vy­že­lės“ šo­kė­jai ir gi­ta­ris­tų bū­re­lio na­riai ta­po XIX a. rū­mų po­ro­mis ir mu­zi­kan­tais.

Se­no­vi­nės mu­zi­kos an­samb­lis pa­dė­jo pa­sa­kos plė­ši­kams (dra­mos stu­di­jos ug­dy­ti­niams ir jau­nie­siems šo­kė­jams).

Veiks­mas žiū­ro­vus nu­kė­lė į XIX am­žių. Pen­ki ci­lind­rus už­si­dė­ję pa­sa­ko­to­jai (dra­mos stu­di­jos ug­dy­ti­niai) se­kė gė­rio fi­lo­so­fu va­di­na­mo ra­šy­to­jo H.K.An­der­se­no pa­sa­ką apie šal­tį, ku­ris jau be­veik 200 me­tų šil­do vi­so pa­sau­lio skai­ty­to­jų šir­dis. Tai jau­di­nan­ti is­to­ri­ja apie mer­gai­tę Ger­dą (jau­no­ji ak­to­rė Eg­lė), iš­ke­lia­vu­sią ieš­ko­ti sa­vo drau­go Ka­jaus (vaid­mens at­li­kė­jas And­rius), ku­rio šir­dis Snie­go ka­ra­lie­nės (šiuo­lai­ki­nio šo­kio šo­kė­ja Mo­ni­ka) dė­ka bu­vo pa­vers­ta le­do ga­ba­lu.

Ger­dai te­ko su­si­dur­ti su įvai­riau­sio­mis kliū­ti­mis ir sun­ku­mais (var­no­mis, plė­ši­kais, ša­ma­ne, žvar­bia pū­ga), bet, kaip vi­suo­met bū­na pa­sa­ko­se, vis­kas bai­gė­si lai­min­gai. Nar­si šir­dis, ti­kė­ji­mas nuo­šir­džia drau­gys­te ir ge­ru­mas pa­dė­jo mer­gai­tei nu­ga­lė­ti vi­sas kliū­tis ir Snie­go ka­ra­lie­nę: Ka­jus bu­vo iš­lais­vin­tas. Ši is­to­ri­ja – apie drau­gys­tę, mei­lę, iš­tver­mę, drą­są, pa­siau­ko­ji­mą.

Li­nos Ma­čiu­lai­tie­nės su­kur­ta sce­nog­ra­fi­ja ir le­di­nis Snie­go ka­ra­lie­nės žvilgs­nis lei­do pa­jus­ti tik­rą žie­mos šal­tį. Kas­kart vis kren­tan­tis snie­gas ar vai­kų ri­de­na­mi snie­go ka­muo­liai kū­rė tik­rą žie­mos at­mos­fe­rą, žiū­ro­vai vis ne­ju­čia su­si­gūž­da­vo ar ap­si­gob­da­vo ša­li­kais, striu­kė­mis.

Nuo­šir­du­mu ir pa­pras­tu­mu spin­din­čios jau­nų­jų ar­tis­tų akys pri­ver­tė pa­si­jus­ti ypa­tin­gai – su­si­kaup­ti ar­tė­jant šven­tėms ir pri­si­lies­ti prie gė­rio, pa­si­sem­ti vil­ties. Jos pri­mi­nė, kad bran­gin­ti vie­niems ki­tus rei­kia ne tik pa­sa­ko­se.

Auš­ra KU­DIR­KAI­TĖ