Kaune dirbantis gydytojas į savo miestą grįžta kasdien

Eglė KVIESULAITIENĖ

Nors gydytojas Vidmantas Sedziniauskas jau dešimti metai dirba vienos Kauno ligoninės skyriaus vedėju, vilkaviškiečiai jį puikiai pažįsta. Daugiabučio kaimynai, sutikę kasdien iš darbo grįžtantį mediką, jau nustojo stebėtis, kad žinomas gydytojas nesikrausto gyventi į Kauną, o ištikimos pacientės tuo vis dar negali atsidžiaugti.

Naujagimiai jau užaugo

Naujagimiams, kuriems pirmiesiems į šį pasaulį Vilkaviškio ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriuje padėjo ateiti gydytojas V.Sedziniauskas, dabar sukakę 25, o paskutinieji jau eina dešimtus metus. Būtent prieš tiek laiko aštuonerius metus Akušerijos-ginekologijos skyriaus vedėjo pareigas ėjęs medikas paliko Vilkaviškio ligoninę ir išvyko į Kauno II klinikinę ligoninę. Konkurso rezultatai lėmė, kad iš provincijos atvykęs specialistas tapo šios ligoninės Ginekologijos skyriaus vedėju.

Dabar gydytojas naujagimių nebepriima, nes didelėje ligoninėje yra atskiras Akušerijos skyrius. Tačiau ši sritis netapo svetima, nes Vilkaviškyje, privačiame kabinete, kuriame du vakarus per savaitę dirba gydytojas V.Sedziniauskas, lankosi daug būsimų mamyčių. Nėštumo eigą stebėjęs gydytojas vėliau dažnai net pats nusiveža pacientes gimdyti į ligoninę, kurioje dirba.

Reklamos nereikia

Šiemet penkiasdešimtmetį atšventęs gydytojas juokauja, kad skyriaus palatose, kurios jam priskirtos, guli beveik vien vilkaviškietės. Vienoms, kurios lankėsi privačiame kabinete, gydytojas pasiūlo gydymą tęsti Kauno II klinikinėje ligoninėje, kitos su vilkaviškiečių kolegų nustatyta diagnoze atvyksta pačios. Paklaustas, kuo užsitarnavo tokį pacienčių pasitikėjimą, gydytojas tik šypsosi ir siūlo pasiklausti jų pačių. Ir sutinka, kad mokėti pinigų už reklamą jam tikrai nereikia – jo kabinetą pacientės susiranda ir taip.

Daugiau kaip dviejų dešimtmečių patirtį turintis gydytojas prisipažįsta, kad kiekviena operacija jam vis dar kainuoja daug nervų. Nors operuoja kone kasdien, kaskart galvoja apie galimas komplikacijas, netikėtą ligos posūkį, pacienčių organizmo reakciją. Ilgokos kelionės į darbą metu permąsto būsimą dieną.

Būti chirurgu bijojo

Dabar, jei tektų rinktis iš naujo, ko gero, V.Sedziniauskas ginekologu nebebūtų. Vaikystėje, sako, jis net nedrįsęs svajoti apie medicinos studijas – buvo paprastas vaikas iš paprastos šeimos. Tad manė būsiąs vairuotoju. Po to mintys krypo į tai, kad norėtų būti greitosios pagalbos automobilio vairuotoju. O vyresnėse klasėse, kai ypač pradėjo sektis biologija ir tekdavo rajono moksleiviams atstovauti respublikinėse olimpiadose, gimė noras tapti gydytoju.

Kai po studijų teko rinktis specializaciją, vaikinai dažniausiai rinkosi chirurgiją. Tačiau vilkaviškietis tuomet manė, kad išmokti operuoti – labai sunku. O ginekologija ir akušerija atrodė tokios aiškios – gimdymai ir vos kelios ligos. Dabar, kai tenka atlikti per dieną net kelias operacijas, gydytojas dažnai su šypsena prisimena, kad pabijojo būti chirurgu.

Jei tektų dar kartą studijuoti, V.Sedziniauskas juokauja, kad verčiau rinktųsi stomatologiją. Bet medicinos tikrai neatsisakytų. Labai norėjo, kad kuris iš vaikų, ypač sūnus, nueitų tėvų pėdomis. Bet vaikai, matydami sunkų tėvų darbą, medicina nesusižavėjo.

Medicinoje – perversmas

Prisimindamas ankstesnius savo darbo metus, gydytojas pripažįsta, kad palyginti su dabartimi būtų sunku. Medicina per porą dešimtmečių taip pažengė į priekį, kad pasikeitė įranga, aparatūra, medikamentai ir netgi gydymo taktika. Ligoninėse atsirado echoskopų, kompiuterinių tomografų, laparoskopų, kitos įrangos – tai palengvino gydytojų darbą, diagnostiką. Pokyčius medikai ypač pajuto paskutiniaisiais metais, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos narė. Medicinos įstaigos iš ES fondų gavo lėšų įsigyti brangiausiai medicininei aparatūrai, renovuoti patalpoms.

– Jūs pamatytumėte, kaip įrengtas ligoninės, kurioje dirbu, Dienos chirurgijos centras, – pasakojo V.Sedziniauskas. – Anksčiau net nebūtume patikėję, kad taip įmanoma.

Gydytojas džiaugėsi, kad ginekologijoje-akušerijoje perversmą padarė atsiradę ir vis tobulėjantys echoskopai. Dabar galima tiksliai diagnozuoti ligas, stebėti vaisių motinos įsčiose net ir gimdymo metu. Gydytojas prisimena, kaip kai kurioms ginekologinėms operacijoms tekdavo paskirti visą dieną. Dabar patobulėjusios technikos dėka jas galima atlikti per valandą.

Įleido šaknis

Nors jau dešimtus metus gydytojas kasdien vyksta į didmiestį, Kauno tvirtina nepamilęs taip, kad norėtų jame gyventi. Iš pradžių gal ir buvę minčių persikelti visai šeimai, bet stabdė Vilkaviškyje mokyklą lankę vaikai. Dabar, kai sūnus Vytautas jau studentas, o duktė Renata baigė teisės studijas, „stabdžių“ kaip ir neliko, bet gydytojų Sedziniauskų šeima jaučiasi per giliai įleidusi šaknis savo gimtajame mieste. Juk ir Vidmantas, ir žmona Dalia (Vilkaviškio ligoninės Vaikų ligų skyriaus gydytoja) čia užaugę, baigę tą pačią mokyklą ir net tą pačią klasę.

– Man čia smagu – čia mano namai, sodyba prie Vygrelių ežero. Aš, matyt, kaimietis, nes traukia labiau į kaimą nei į miestą, – juokavo V.Sedziniauskas.

Svetur nesiveržia

Gydytojas prisimena, kad sunkiai skyrėsi ir su darbu Vilkaviškio ligoninėje. Iš pradžių vis prabusdavo naktimis susapnavęs, kad reikia lėkti į ligoninę. Po to apsiprato ir naujame darbe. Bet naujame mieste – ne. Todėl, ko gero, ir nevyksta dirbti į užsienį, ką dabar daro daug jo pažįstamų gydytojų.

– Jei būčiau jaunesnis, gal ir pabandyčiau, – atviravo ginekologas ir kartu džiaugėsi, kad yra čia su visa šeima – vaikai taip pat svetur kol kas nesiveržia.

– Į užsienį važiuojame kasmet – paslidinėti, – laisvalaikio pomėgį išdavė V.Sedziniauskas. – Jau daugiau kaip dešimt metų vykstame su šeima ir kompanija į Slovakijos, Austrijos kalnus. Studentiškais laikais esu buvęs Karpatų kalnuose, už Lvovo. Tada net minčių nebuvo, kad kada nors galėsiu laisvai važinėti po Europos šalis, slidinėti Tatruose, Alpėse. Slidinėjimo trasos ir sodyba – dvi vietos, kur atitrūkstu nuo darbo, išsivaduoju nuo sunkių minčių ir pailsiu. Atrodo, nieko daugiau ir nereikia.