Šiomis dienomis Lietuvoje prisimenama, kaip protestuodamas prieš anuometinę santvarką 1972 m. Kaune susidegino Romas Kalanta. Kaip ir kokios dabar Lietuvoje galėtų vykti pilietinio pasipriešinimo akcijos?
Rimantas Bendaravičius, virbalietis:
– R.Kalantos susideginimas iškėlė į viešumą santvarkos varžymus. Dabar toks veiksmas būtų absurdas. Juk yra pakankamai erdvės saviraiškai. Jaunimas gali keistis nuomonėmis internete, burtis į grupes, viešai kalbėti. Būna ir badautojų, ir piketuotojų, bet į jų reikalavimus mažai atsižvelgiama.
Marijona Sakalauskienė, alvitietė:
– Jei žmones tenkintų gyvenimas Lietuvoje, tai nevažiuotų į užsienį uždarbiauti. Žudymosi bet kokiu atveju ir bet kuriais laikais aš nepateisinu – taip jokių problemų neišspręsi.
Linas Šlekaitis, alvitietis:
– Kai tai įvyko, dar nebuvau gimęs. Manau, jog ir dabartinę valdžią būtina kritikuoti tol, kol nebus tvarkos ir gyvenimo pagerėjimo. Seni politikai turi užleisti vietą jaunimui. Jis turėtų aktyviau ir drąsiau reikšti savo pozicijas.
Vytautas Armanavičius, gižietis:
– Tada buvau kaimo mokyklos moksleivis, tačiau žinia apie R.Kalantą ir mus pasiekė. Deginimasis – kraštutinė priemonė, bet tuo laiku gal kitaip atrodė.
Dabar valdžiai oponuojančios grupės gali pareikšti ir pareiškia savo nuomonę. Žmonių išvykimas į užsienį, sakyčiau, ir yra savotiškas nesutikimas su valdžios vykdoma politika.
Onutė Svotienė, vilkaviškietė:
– Šitais klausimais nesileidžiu į diskusijas. Buvo tokie laikai, žmogus turėjo savo įsitikinimus ir juos gynė taip, kaip suprato. Dabar gyvenimu nesiskundžia tie, kurie gyvena iš to, ką turi. Verkia ir blogai tiems, kurie sočiai visko turi.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.