Siaubinga sausra užklupo ištisą rajoną. Žolė pagelto ir nuvyto. Sunyko augalų daigai, nudžiūvo liauni medeliai. Pažvelgus į dangų, regis, nebuvo jokios vilties sulaukti bent mažiausio lietaus. Anksti ryte niekur nesimatė nė vieno rasos lašelio.
Tūkstančiai mažų ir didelių gyvūnų, kentusių troškulį, pradėjo merdėti. Tik vienas kitas, sukaupęs paskutines jėgas, įstengė pabėgti nuo viską ryjančios kaitros.
Karštis alino žemę kasdien vis labiau. Galiausiai net didžiuliai seni medžiai, įleidę į žemę gilias šaknis, ėmė mesti lapus. Šaltiniai ir fontanai išdžiuvo. Upeliai ir upės nuseko.
Tik viena maža gėlė vis dar buvo gyva, mat vandens lašais ją gaivino mažytis, vos įžiūrimas šaltinėlis. Tačiau šaltinis nerimavo:
– Viskas aplinkui apimta sausros ir miršta. O aš negaliu nieko padaryti. Kokia nauda iš tų kelių mano vandens lašų?
Netoliese augo didžiulis storas medis. Išgirdęs skundą, prieš mirdamas jis tarė šaltiniui:
– Niekas iš tavęs ir nelaukia, kad savo vandeniu atgaivintum visą dykynę. Tavo užduotis – išsaugoti tos gėlės gyvybę. Ir nieko daugiau.
Visi esame atsakingi tik už mažą gėlę. Bet dažnai tai pamirštame ir skundžiamės, kad nepajėgiame įvykdyti aibės kitų dalykų.
Bruno FERRERO
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.