Kybartietės gyslomis sruvena keturių tautų kraujas

Daugiau nei trisdešimt metų Kybartuose gyvena moteris įdomia pavarde. Daugelis
mano, kad ji – svetimšalė, nežinia kaip atklydusi į miestelį ir likusi čia gyventi. Visą savo
gyvenimą žmonių gydymui paskyrusi moteris ir neslepia, kad jos giminėje nemažai
kitataučių.

Gimė Lietuvoje

Taisa Natalija Evert, nors ir turinti įdomius vardus ir nemūsišką pavardę, visgi laiko
save lietuve. Prieš aštuoniasdešimt metų ji gimė Raseiniuose ir nešiojo Skabeikaitės
pavardę.

Moteris per savo gyvenimą pabuvojo daug kur, tačiau didesnę dalį amžiaus praleido
Lietuvoje. Neįprasta mūsų ausiai pavardė – vyro esto, nors kybartietė sako, kad ji ne
estiška ir ne vokiška, kaip mano kiti, o švediška.

Bėgo nuo Sibiro

Gal tuomet jauna mergina ir būtų ramiai gyvenusi Raseiniuose, savo motinos dvare,
bet prasidėjo karas. Kai teko bėgti iš Lietuvos, kad neišvežtų į Sibirą už turimą turtą,
Taisa Natalija buvo tik ką baigusi gimnaziją. Pasislėpę Dancigo koridoriuje (Gdanske,
Lenkijoje), manė, kad laimingai ten sulauksią karo pabaigos. Bet ir ten greitai pasirodė
rusai, tad teko bėgti į Vokietiją.

Apsistojo Kybartuose

Vėliau mergina dirbo Estijoje, gyveno ir Lenkijoje. Sakė galėjusi ten ir likti, gal būtų
buvę geriau, nes kaimyninėje valstybėje buvo daug motinos giminių. Bet kybartietė jų
niekada nebuvo mačiusi ir visiškai nepažinojo.

Grįžusi į Lietuvą, T.N.Evert gyveno Virbalyje, dirbo ambulatorijoje gydytoja. Ji yra
baigusi medicinos institutą. Nuo 1972 metų moteris gyvena Kybartuose, čia devynerius
metus dirbo mokyklos gydytoja. Teko pagyventi ir dirbti Marijampolėje. Tuo metu
Kybartuose pasistatytą namą, kuriame gyvena ir dabar, ji buvo išnuomojusi ir sau
susiradusi mažą butuką apskrities centre.

Keturių tautų mišinys

Seserų ar brolių T.N.Evert neturi. Gydytoja save vadina keturių tautų mišiniu, nes iš
mamos pusės jos giminėje daug kitataučių. Dvaras Raseiniuose, kurį valdė mama ir jos
sesuo, buvo pirktas dar Taisos Natalijos prosenelio. Senolio giminė, pasak moters, – ištisas
margumynas. Jo tėvas buvo Napoleono armijos gydytojas, likęs gyventi Ukrainoje ir
susituokęs su lenke. Paties prosenelio pavardė buvusi pusiau prancūziška, pusiau lenkiška, jis gimė Volynėj. Atvažiavęs į Lietuvą, Raseiniuose nusipirko žemės, pastatė dvarus,
kuriuos vėliau paliko savo vaikams.

Atsiėmė žemę

Mamos žemes Raseiniuose kybartietė atsiėmė prieš kokį dešimtmetį. Pati pasiliko
gyventi Kybartuose, o savo 28 hektaruose „užveisė“… ekologinį ūkį. Kartais ten nuvažiuojanti sutvarkyti reikalų: samdanti bendrovę, kad sutvarkytų laukus, užsėtų, nuimtų
derlių. Šiais metais, kaip ir visur, jos šešiolikoje hektarų pasėti miežiai ir avižos prastai
užderėjo. Ūkininkė sakė dar ir derliaus nenuėmusi, nes visą mėnesį laukusi eilėje
kombaino. Kaip teigė kybartietė, tuose kraštuose tiek technikos, kiek kitur, žemės ūkio
bendrovės neturi.

Ūkį, pasak T.N.Evert, laikyti apsimoka tik dėl Europos mokamų pinigėlių.

Vienai neliūdna

Žvelgiant į draugišką ir guvią moterį, nepasakytum, kad ji aštuoniasdešimtmetė.
Nors pati sako, jog gyvenimas jau praėjo ir įdomumo ieškoti jame neverta. Tačiau kad
būtų liūdna vienai – irgi nesiskundžia. Moteris pagalbos iš nieko neprašo. Laisvalaikiu ji
mėgsta paklausyti radijo, paskaityti, dar mezga, siuva. Sunkesnius darbus padeda nudirbti iš Kauno atvažiavęs vienintelis sūnus. Anūkų kybartietė neturi. Su žmonėmis pabendrauja išėjusi parsinešti pieno pas kaimynus, kartais pašneka su nuomininku, gyvenančiu
kitame namo gale.

Buitimi moteris per daug nesirūpina, jos amžiuje, regis, jau visko užtenka. Jokio gyvo
padaro namų šeimininkė nelaiko, užtenka paglostyti vis atbėgančią kaimynų katę.
Kiemo darželiais ir takeliais rūpintis moteris irgi per daug nelinkusi. Po jos langais auga
didžiulės aukštos gėlės, sode – seni medžiai, suteikiantys kiemui visiško uždarumo ir
atsiskyrėliškos buities pojūtį.

Goda PAUKŠTYTĖ