Knygos herojė niekada nenorėjo garsintis

Birutė NENĖNIENĖ

Vasaros pradžioje gražiai buvo paminėtos rašytojo Antano Vaičiulaičio gimimo
100-osios metinės. Iškilmės vyko Krašto muziejuje, Viešojoje bibliotekoje, rašytojo gimtinėje Didžiuosiuose Šelviuose atidengtas paminklinis akmuo. Tarp rašytojui artimiausių
žmonių – dukrų, anūkų, atvykusių iš JAV, – buvo dar vienas svarbus asmuo, vaikystėje
artimai bendravęs su rašytoju. Tai – Ijolė Balsienė, rašytojo sesers Marytės Ramanauskienės vyriausia dukra. 1929 metais gimusi mergaitė tapo apysakos „Mūsų mažoji sesuo“
pagrindinės herojės Marytės prototipe.

„Niekada nemaniau, jog dėl to turėčiau garsintis ar didžiuotis“, – sakė moteris, kai
rašytojo dukros, jos pusseserės, šį faktą paviešino. Mažos Ijoliutės nuotrauka bei kita,
kurioje ji su savo dėde Antanu Vaičiulaičiu įsiamžinusi 1979 metais, kai rašytojas po
39-erių metų pirmą kartą sugrįžo į Lietuvą, išspausdintos šimtmečio jubiliejaus proga
Maironio lietuvių literatūros muziejaus išleistoje knygoje „Antanas Vaičiulaitis.
Archyvai“.

Mažos mergaitės pasaulis

Apysaka „Mūsų mažoji sesuo“ prieškario ir išeivijos literatūros kritikų laikyta išskirtiniu kūriniu, turinio ir formos meninės darnos pavyzdžiu, atskleidžiančiu autorių kaip
epinio pasakojimo meistrą. Knyga buvo parašyta ir pirmą kartą išleista 1936 metais,
antrasis leidimas pasirodė 1970-aisiais išeivijoje, o Lietuvoje – tik 2002 metais.

Rašytojas, vaizduodamas pagrindinės veikėjos Marytės nuotykius ir išgyvenimus,
patirtus per dvi dienas, įtaigiai, be jokios didaktikos, atkuria mažos mergaitės psichologiją. Tos dvi dienos vaikui – tarsi visas gyvenimas, tikras ir pasakiškas, kupinas gėrio ir
blogio, džiaugsmo ir liūdesio, piktavalių ir geraširdžių žmonių. Kas akimirką jai atsiveria
nauji įspūdžiai, o labiausiai – slėpiningo gamtos pasaulio gyvastingumas ir nepaprastas
grožis.

„Imdamas vaizduoti tokios mažos mergytės išgyvenimus, jos galvoseną, psichologiją ir
pasaulėvaizdį, autorius turėjo sunkų uždavinį ir mūsų literatūroj iki šiol dar tik pirmą.
Ir daugumoje vietų ši Vaičiulaičio apysakos herojė išėjo ryški, įdomiai, įtikinančiai ir
meniškai sukurta“, – rašė J.Brazaitis „Židinyje“ 1936 metais, apysakai tik pasirodžius.

Vaikystė tarp suaugusiųjų

Ijolės mama, viena iš A.Vaičiulaičio seserų, dar visai jaunutė, aštuoniolikametė,
ištekėjo už netolimo kaimyno. Pirmagimę gimdyti sugrįžo į tėvų namus, dabartinę
Vaičiulaitynę. Kūdikis gimė silpnas, todėl iš karto pateko į močiutės Katerinos Vaičiulaitienės ir tetų Onutės ir Elenutės globą. Jaunoji mama sugrįžo gyventi pas vyrą, o
mergaitė augo apgaubta suaugusių Vaičiulaičių dėmesio ir meilės. Prie šių namų ji taip
prisirišo, jog į tikruosius mama vos parsiviliojo jau dešimtį metų perkopusią, kada
prireikė nešiotės jaunėlei seseriai. Ijoliutė su ašaromis paliko senelių namus ir tetas,
kurias priprato vadinti tik vardais.

Laukdavo dėdės lauktuvių

Ijolės vaikystė buvo kupina nerūpestingų dienų. Maloniais prisiminimais jai atplaukia
vaizdiniai apie aplink trobas tvyrojusias laukų platybes, pievas, medžius, daugybę gėlių,
naminių paukščių šurmuliavimą. Mena ji dėdės Antano dažnus sugrįžimus į tėviškę ir
savo prisirišimą prie jo. Įstrigo, jog jis nė karto nepamiršo grįždamas parvežti vaikiškų
lauktuvių – tai žaisliuką, tai dėžutę, tai nosinaitę ar apyrankę ir kt. Tada mergaitei
nerūpėjo, nei ką dėdė Kaune veikia, nei ką jis rašo. Tik įsiminė, kai vienąkart močiutė
sudraudė netrukdyti Antanukui, lai jis ilsisi. „Galvojau, gal sirgo, o daug vėliau pamaniau, kad gal rašė prie to stalo, kuris dabar tebėra tėviškėje“, – sakė I.Balsienė. Jai dar
įstrigęs momentas, kai su teta Elenute ėjo į geležinkelio stotį, kad atsisveikintų su iš
Lietuvos išvažiuojančiu A.Vaičiulaičiu. Tai buvo 1940-ieji. „Bet aš nesupratau, nei kodėl,
nei kur išvažiuoja ir kada sugrįš“, – tolimų metų prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Atpažino save

Kiek Ijolė pamena, knygą „Mažoji mūsų sesuo“ iš Antano Vaičiulaičio su jai skirtu
įrašu gavo jau suaugusi, kai dėdė nebe pirmą kartą lankėsi Lietuvoje. Moteris sakė, jog,
perskaičiusi knygą, lengvai atpažino savo vaikystės metus, „tuos laukus, kur nerūpestingai gaudė vėjus“. „Tačiau aš niekaip negalėjau patikėti, kad tai apie mane, nes įsivaizdavau, jog herojais būna dideli, nusipelnę žmonės“, – kalbėjo I.Balsienė, prisimindama save
nuolat sekiojančią paskui dideliu žmogumi tapusį dėdę.

Sugrįžta kaip į tėviškę

Ijolės tėvų gyvenimui buvo pažerta išbandymų. Pokario metais, nepajėgdami išmokėti
mokesčių ir bėgdami nuo kolektyvizacijos arba gresiančio Sibiro, surado kelius įsikurti
Kaliningrado srityje. Sodyboje netoli Nesterovo prabėgo daugiau kaip penkiasdešimt
metų. Ten su Kęstučiu Balsiu užaugino vaikus, atšventė santuokos auksinį jubiliejų. Tik
praėjusiais metais sugrįžo į Lietuvą, įsikūrė Vilkaviškyje.

Ijoliutės tėvų sodybą melioracija nušlavė ir palaidojo po žeme, todėl jai kaip brangiausias gimtinės lopinėlis išliko Vaičiulaitynė. Į savo vaikystės kiemą ji dažnai užsukdavo ir
gyvendama Kaliningrado sriyje, nes Vaičiulaitynėje pas gimines gyveno ir Giedrių
pagrindinę mokyklą lankė jos dukra Rimutė ir sūnus Eimutis.

Ir dabar Ijolės stalą puošia jurginai iš A.Vaičiulaičio tėviškės – rečiau iš namų
išeinančiai žmonai tėviškės spalvų ir kvapų parveža į Didžiuosius Šelvius kasdien
nuvažiuojantis vyras Kęstutis.

Moteris, užklausta apie retą savo vardą, sakė nežinanti ir neturinti iš kur sužinoti,
kodėl ją taip pakrikštijo. Kaliningrado srityje, tvarkantis dokumentus, buvo pervardinta
Jule. Taip ir gyvena – gimimo liudijime su Ijolės, o pase – Julės vardu.