Dailės studijos auklėtiniai tapo akademijos studentais

Jau seniai ne paslaptis, kad Stasės Zelinauskaitės vadovaujamos dailės studijos Vaikų
ir jaunimo centre auklėtiniai – labai užsispyrę ir darbštūs žmonės. Tie, kurie pradeda
lankyti studiją, čia vaikšto keletą metų ir anksčiau ar vėliau įstoja studijuoti menus į
aukštąsias mokyklas.

Šie metai – irgi ne išimtis. Rugsėjį Dailės akademijos Kauno fakultete mokytis
pradėjo S.Zelinauskaitės auklėtinė Živilė Januškaitytė, spalį Vilniuje mokslai prasidės ir
buvusiam Marijampolės profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyriaus moksleiviui Martynui Krupinskui.

Živilė įstojusių į dizaino specialybę studentų sąrašuose – pirmoji. Ji čia pateko be
didesnių stresų. Mergina pusę metų lankė privačias pamokas pas dizaino dėstytoją.
Priėmimo komisijai ji pateikė kartu su juo ruoštus darbus.

– Dailės studiją Vilkaviškyje lankiau apie šešerius metus, – pasakojo studentė. – Staselė
parodė viską, ką galėjo. Džiaugiuosi, kad mane čia priėmė. Studijoje įgavau įgūdžių, tad
ir paskui nebuvo sunku.

S.Zelinauskaitė sakė, kad paskutiniais metais Živilė ypač stengėsi. Per tą laiką ji padarė
trigubai daugiau nei visada. Iš Kybartų važinėjanti mergina, matyt, labai norėjo mokytis
menų aukštojoje mokykloje ir dėl to labai stengėsi.

Ypač įdomi Martyno istorija. Dar gegužės mėnesį „Santakoje“ rašėme apie vaikino
surengtą parodą, apie tai, kad jis nori būti animatoriumi – trokšta piešti vaikiškų filmukų
herojus.

Deja, į taip trokštamą specialybę Vilniaus dailės akademijoje vaikino nepriėmė. Jam
pritrūko žinių apie kompoziciją. S.Zelinauskaitė sakė, kad šito ji išmokyti negalėjo, mat
pati yra keramikė ir visų sričių apimti negali, nors labai stengiasi suteikti vaikams
visapusiškų žinių.

Paskambinęs vadovei ir pasiguodęs savo nesėkme, vaikinas sutiko merginą iš Vilkaviškio, kuri studijuoja Dailės akademijoje. Ši patarė dar nueiti ir parodyti savo darbus
priėmimo komisijai į vitražo ar freskos specialybes. Martynas pasirinko freską, nors kas
tai yra, pats nelabai nutuokė.

Likus gal penkioms minutėms iki komisijos darbo pabaigos, Martynas sukaitęs įlėkė į
kabinetą ir pasiprašė priimamas. Klausinėjamas dėstytojų, jis nuoširdžiai prisipažino,
kad apie freską neturi menkiausio supratimo…

Nežinia, ar komisiją papirko vaikino nuoširdumas, ar tiko didelės apimties jo darbai,
bet jis – jau Dailės akademijos pirmakursis. Išlaikęs egzaminus, jis į tik šiais metais
pradėtą dėstyti specialybę įstojo ketvirtuoju numeriu.

S.Zelinauskaitės nuomone, šitas vaikinas pasieks daug. Penketą metų jis buvo tarsi
Dailės studijos siela, prie savęs traukianti kitus. Net ir žiemą iš Švarpliškių kaimo
(Pilviškių sen.) Martynas iki artimiausios autobusų stotelės klampodavo keletą kilometrų,
kad galėtų atvykti į studiją mokytis piešti. Vaikinui dar buvo likę vieni metai pabaigti
PRC. Likimas taip lėmė, kad jis greičiau tapo Dailės akademijos studentu, nei įgijo
želdinių tvarkytojo specialybę.

– Į dailės studiją aš visada užsuksiu, kai tik būsiu šalia, – patikino Martynas. – Tik čia
tiek daug išmokau, čia manimi patikėjo, čia pradėjau labiau pasitikėti savimi.

Goda PAUKŠTYTĖ