Aštriadančiai bebrai: nenaudėliai „medkirčiai“ ir… broliai

Birutė PAVLOVIENĖ

Tarp Alvito ir Virbalio, pakelės medžių juostoje, džeržgia bebrų „pjūklai“. Važiuojantys
pro šalį jau iš tolo pastebi baltuojančius aprėžtus kamienus. Iš supėduotų takelių,
vedančių griovio link, nesunku nuspėti, jog bebrai atkeliauja iš kanalo, kur įsirengę savo
„gyvenvietes“.

Skaičiavo bebravietes

Lietuvoje priskaičiuojama apie 6 tūstančiai bebraviečių. Pernai jas skaičiavo ir mūsų
rajono aplinkosaugininkai. Rajono agentūros vyresn. inspektorius Stasys Matonis sakė,
jog taikant atitinkamą metodiką buvo įvertinta, kurios bebravietės yra perspektyvios, o
kurios – ne. Perspektyviomis laikomos tos, kur geras vandens lygis, bebrams nestinga
maisto ir šių gyvūnų kaimynystė netrukdo žemės ūkio darbams. Vilkaviškio rajone buvo
priskaičiuota 63 perspektyvios ir 58 neperspektyvios bebravietės.

Ir kaimuose, ir mieste

Labiausiai bebrai pamėgę Pajevonio kraštą, Gražiškių, Vištyčio seniūnijų teritorijas.
Praėjusį rudenį žvalgomąją ekspediciją po Pavištytį ir Janaukos kaimą surengę Kraštotvarkos ir kaimo turizmo organizacijos aktyvistai neatsistebėjo bebrų „mikrorajonu“
prie Širvintos upės ištakų, prasidedančių Nuleistojo ežero pelkynuose. Prieš keletą metų
po Pajevonio apylinkes vedžiojami tautosakos tyrinėtojo Albino Kurtinaičio netoli Kunigiškių piliakalnio matėme virš pievų suliūliavusią bebrų sukurtą „jūrą“.

Šie gyvūnai nereti svečiai ir prie Vilkaviškio esančiuose bendrijų soduose. Anąmet
savo kanalus buvo išsirausę upelio šlaite beveik pačiame Vilkaviškio centre – prieš
senąją kleboniją.

Ar nepasiskubinsime?

Bebrai Lietuvoje buvo išnykę. Rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota, kad paskutinis
bebras Lietuvoje buvo sumedžiotas 1933 metais prie Šešupės. Šie gyvūnai į Lietuvą vėl
buvo atgabenti tik po kelių dešimtmečių iš Baltarusijos. Pirmieji naujakuriai buvo išleisti
prie Žuvinto.

Lietuvoje gyvena rudieji ir juodieji bebrai. Pastarųjų yra žymiai mažiau. Ekspertų
teigimu, mūsų šalyje iš viso gyvena apie 60–70 tūkstančių bebrų. Viename kvadratiniame kilometre – maždaug po vieną. Tai didžiausias jų tankis Europoje. Daugelyje
Vakarų valstybių šie gyvūnai jau seniai įrašyti į Raudonąsias knygas, niekur nemedžiojami, o specialiai kuriamos bebravietės, ir šie gyvūnai rodomi turistams.

Lietuvoje būtina reguliuoti bebrų populiaciją. Tai pripažįsta ir ekologai praktikai, ir
šios srities mokslininkai. Prieš stodama į Europos Sąjungą, Lietuva išsiderėjo bebrų
medžioklės teisę. Norint sumedžioti bebrą dabar jau net nereikia kreiptis, kaip ankstesniais metais, leidimo į Aplinkos apsaugos agentūrą.

– Bet ar nepaskubėsime tiek praretinti šių gyvūnų gretas, kad vėliau teks gailėtis? Juk
Lietuvai atsiveria perspektyvos bebrus eksportuoti į Vakarų šalis. Neabejoju, kad tai
gali tapti pelningu verslu, – kalbėjo S.Matonis.

Melioracijos padariniai

Niekas neneigia žalos, kurią dėl vis besiplečiančių bebrynų patiria žemdirbiai,
miškininkai, melioratoriai. Bet šiems gyvūnams įsitvirtinti Lietuvoje taip pat labiausiai
padėjo melioracija. Apie 80 procentų šalies hidrografinio tinklo paversta kanalais. Kai jie
neprižiūrimi (o taip, deja, atsitikę), šlaituose želia krūmai ir veši kita augmenija. Bebras
juk vegetaras – taigi maisto čia jam aibės. Užtvenkti lėtai srovenantį kanalo vandenį –
jokios problemos: nereikia nei detaliųjų planų, nei projektų. Svarbiausia, jog landa į urvą
būtų po vandeniu, saugančiu, kad į namus neužsuktų lapės ar kiti plėšrūnai. Didžiausi
bebrų priešai yra vilkai. Bet jų skaičius Lietuvoje nesiekia šimto, todėl šie keturkojai ne
tokie jau ir baisūs.

Bebrai taip greitai išplito ir dėl savotiškai „žiauraus“ šeimos gyvenimo būdo. Suaugusius vaikus tėvai išvaro iš „trobelės“, ir šiems tenka ieškotis naujos gyvenamosios vietos.
Dairydamiesi neužimtų plotų jaunikliai nukeliauja dešimtis kilometrų.

Vertingesnis už arklį

Tuo, ką sukuria bebrai, atstatoma gamtoje pažeista pusiausvyra. Jų užtvankos – tarsi
valymo įrenginiai. Per jų viršų nepratekanti augmenija grimzta į kanalo ar upelio
dugną, pūva ir tampa maistu vėžiagyviams, varliagyviams, o pastaraisiais minta
paukščiai ir t.t.

Bebras nuo seniausių laikų buvo laikomas lietuvio broliu. Šis apie 20 kilogramų
sveriantis gyvūnas mūsų protėviams tiekė mėsą, kailius. Bebrų sruoglių liaukomis buvo
gydomos karių žaizdos. Neteisėtai užmušus juodąjį bebrą laukė dideli nemalonumai.

Pagal 1566 m. Lietuvos statutą už tai buvo skiriama 2 kapų grašių bauda. O tais laikais
arklys kainavo tik vieną kapą. 1588 m. Statutas baudas padvigubino.

Į kiekvieną šiandieninio gyvenimo sritį besiveržiantis ir daug kur jau įsitvirtinęs
pragmatizmas gyventojus dabar labiau skatina tik skaičiuoti, kiek bebrai pridaro žalos,
savaip pertvarkydami melioracijos sistemas, atimdami ganyklų plotus, nurėždami medžius ir kt.

Senovėje vadovaujantis Lietuvos statutu, buvo nustatoma bebrams skirta teritorija.
Tai darydavo labai paprastai: prie bebravietės turėdavo atsistoti stiprus vyras ir sviesti
pagalį. Iki ten, kur jis nulėkdavo, nebuvo galima nei šienauti, nei kirsti mišką – ta vietovė
priklausė bebrams.

Jų gyvenimo tyrinėtojai (šia tema yra parašyta ir disertacijų) teigia, kad norint
sumažinti bebrų daromą žalą, gyvūną nebūtina sunaikinti. Užliejamų pievų plotas
sumažės pavasarį šiek tiek praardžius užtvankas. Medžius galima apjuosti tinklu arba
ištepti specialiais repelentais. Žinoma, tai kainuoja pinigus.

Aplinkos apsaugos agentūros vyresn. inspektorius S.Matonis sakė, jog žmonės bent jau
neturėtų skubintis paimti bebrų nuleisto medžio. Kai gyvūnas atskuba prie jo ir neberanda pasiruošto maisto stalo, savo aštriuosius dantis nukreipia į kitą medį.