Buriuotojams Paežerių ežero vandenys tapo svajonių jūra

Eglė MIČIULIENĖ

Šiemet jachtklubo „Škvalas“ buriuotojams palankaus vėjo turėtų netrūkti. 55-erių metų sukaktį mininčiam klubui gimtadienio šventėje daugybę kartų linkėta „Gero vėjo!“, į ką buriuotojai atsakinėjo tradiciškai skanduodami „Vėjo, vėjo, vėjo!“. Toks šūkis buriuotojų bendruomenei reiškia kur kas daugiau nei palankų orą – jame užkoduota laisvė judėti, noras susilieti su gamtos stichija ir sugebėjimas ją suvaldyti.

Nuolat plazda burės

Pirmas burlaivis dar neužtvenkto Paežerių ežero vandenis sudrumstė prabėgus vos penkeriems metams po II pasaulinio karo – 1950-aisiais. Šio laivo kapitonas ir statytojas buvo Gintautas Inkrata, dabartinio „Škvalo“ vadovo ir prezidento Eimučio Inkratos tėtis.

Tad prieš 75-erius metus pasėta Paežeriuose buriavimo sėkla ne tik prigijo ir sudygo, ji išaugino vaisius: nedideliame, bet buriuoti palankiame ežere nuolat plazda burės.

„Škvalo“ pradžia laikomi 1970-ieji, kai grupelė entuziastų nutarė įkurti buriuotojų klubą. Vienas iš pagrindinių jo įkūrėjų – dabar jau amžinybėn išėjęs Aleksandras Leonavičius, entuziastas, visą savo gyvenimą buvo pašventęs laivams ir buriavimui.

Tiesa, iš pradžių klubas pavadintas „Vėtrunge“. Jį įsteigus vilkaviškiečiams atsivėrė platesni vandens keliai į respublikines buriavimo varžybas.

Buriavimo istorijoje buvo visko. Po dešimties metų veiklos klubas savo veiklą sustabdė, o ją atgaivino… keturiolikmečiai paaugliai.

„Tai buvome mes, kurie gyveno buriavimo idėjomis, kuriuos viliojo tolimi toliai, vėjo ošimas ir tos nelemtos burės. Pasistatėme laivelį, o jį bestatant dar užtvenkė ežerą – ir mūsų svajonių jūra tapo dvigubai didesnė“, –pasakojo E. Inkrata.

„Vėtrungė“ tapo „Škvalu“

Uostą jaunieji entuziastai pradėjo kurti prie A. Leonavičiaus sodo tvoros. Šis, matydamas vaikus, ežero vandenis nuolat raižančius savo pačių pagaminta burlente, pasiūlė atgaivinti „Vėtrungės“ veiklą.

Mintis įgyvendinta 1982 m. Klubas gavo žemės sklypą, buvo nupirkti laivai, burlentės, pastatyti pastatai, o A. Leonavičius jauniesiems buriuotojams tapo, anot E. Inkratos, jų tėvu, stabu ir kelrode žvaigžde.

Buriuotojams išaugus ir išsiskirsčius studijuoti, ežeras kurį laiką vėl buvo ištuštėjęs. Tačiau po studijų grįžęs jaunimas dar kartą surėmė pečius ir merdėjusio klubo veiklą 1998 m. balandį vėl atgaivino, tik pavadinimas buvo pakeistas į grėsmingiau skambantį „Škvalą“.

Po steigiamojo susirinkimo jaunuoliai puolė į darbus, atstatė senuosius tiltus, išdidino uosto ekvatoriją, pastatė elingą, pavėsinę, sutvarkė teritoriją ir prikėlė klubą visaverčiam gyvenimui.

Nuo tada buriuotojų veikla nutrūkusi nebuvo. Jau daug metų „Škvalas“ sėkmingai varžosi tarptautinėse Lietuvos regatose, palaiko glaudžius ryšius su Lenkijos buriuotojais. Vilkaviškiečiai ne tik dalyvauja lenkų organizuojamose regatose, bet ir patys du kartus per metus Mozūrijos ežeruose rengia buriavimo varžybas. „ŠkvalasLT“ regata Lenkijoje organizuojama jau 15 metų iš eilės, ir į ją susirenka iki 400 buriuotojų iš visos Lietuvos!

Įvairias regatas, laivų paradus klubas nuolat rengia ir Paežerių ežere. Čia vyksta Aleksandro Leonavičiaus, Vilkaviškio rajono ir Marijampolės savivaldybės merų taurės, Aukso rago, Joninių, Helovyno ir kitos regatos.

„Škvaliuko“ pasiekimai

Šiltais prisiminimais klubo gimtadienio šventėje dalinęsis E. Inkrata džiaugėsi, kad yra jaunimo, kuris gali tęsti buriuotojų tradicijas. Nes, kaip sakė vienas iš šventės dalyvių, bus jaunimo – bus ir ateitis.

„Aleksandras visados mums primindavo, kad laikas – ne mūsų sąjungininkas, reikia pamainos. Taip gimė jaunųjų buriuotojų sekcija „Škvaliukas“. Nupirkome keletą laivų, dar kelis padovanojo Vilkaviškio „Rotary“ klubas. O šiandien galime didžiuotis aukštais jaunųjų buriuotojų pasiekimais Lietuvos ir Europos čempionatuose – už tai esame dėkingi treneriui Aleksandrui Ščepinui“, – kalbėjo E. Inkrata.

A. Ščepinas, nuo 2018 m. ugdantis jaunuosius Vilkaviškio buriuotojus, šias pareigas perėmė iš savo pirmtako A. Leonavičiaus.

„Iš dešimtmečių vaikų, kurie pravirkdavo, kai papūtęs stipresnis vėjas apversdavo laivą, išaugo aštuoniolikmečiai vyrai, kuriems vėjo dabar dažniau būna per mažai negu per daug. Tikiu, kad buriavimas jiems taps hobiu, o gal net ir pragyvenimo šaltiniu“, – kalbėjo treneris.

A. Ščepinas didžiavosi, jog jo ugdomi buriuotojai Pijus Striokas ir Adas Ožalas 2023 m. tapo Europos jaunių vicečempionais, Mykolas Kažemėkas praėjusias metais Europos čempionate užėmė 5 vietą. Sėkmingi pasirodymai Lietuvos buriuotojų čempionate, respublikinėse varžybose užimtos pirmosios vietos, pergalės vėjaračių sporte ir kiti viso „Škvaliuko“ jaunimo pasiekimai džiugina tiek trenerį, tiek visą „Škvalo“ bendruomenę.

Linkėjimai nuo tėčio ir mamos

„Škvalo“ šventėje ne kartą su didele meile ir pagarba minėtas A. Leonavičius. Klubo dovanėlę iš E. Inkratos rankų atsiimdama Leonavičių dukra Aušra buriuotojus vadino savo šeima. Moteris perdavė jautrią žinutę – kaip ji pati sakė, linkėjimus iš kito pasaulio nuo jau iškeliavusio tėčio, ir iš šio pasaulio nuo negalėjusios atvykti mamos Tamaros Leonavičienės, taip pat labai aktyviai dalyvavusios klubo veikloje.

Į Vilkaviškį atvykęs Lietuvos buriuotojų sąjungos generalinis sekretorius Arvydas Usnys, įteikdamas nukaltas simbolines bures, sveikinimus perdavė nuo visos šalies buriuotojų bendruomenės ir gyrė vilkaviškiečius už jų entuziazmą, kasmet organizuojamą „ŠkvalasLT“ regatą bei jaunos pamainos ugdymą.

Buriuotojų, sportinių laivų konstruktorius Julius Babravičius iš Alytaus vilkaviškiečiams atgabeno originalų suvenyrą: iš olimpinės klasės katamarano „Tornado“ vairo pagamintą sieninį laikrodį.

Su linkėjimais ir dovanomis sukakties proga prie mikrofono ėjo Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, su vilkaviškiečiais artimai bendraujantys Marijampolės buriuotojų klubo atstovai bei kiti renginio svečiai.

Gimtadienio šventę pagyvino saksofonininko Kęstučio Smalskio, akordeonininko Ąžuolo Skrinsko atliekamos melodijos bei studijos „Akimirka“ solistų Gustės ir Viliaus dainos.