Atgarsiai

Du vie­na­me – tai nė vie­no ge­ro!

Pers­kai­tęs Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jaus di­rek­to­riaus A. Ži­lins­ko straips­nį „Ar tiks­lin­ga keis­ti Kraš­to mu­zie­jaus pa­va­di­ni­mą“ („San­ta­ka“, Nr. 96) la­bai nu­ste­bau dėl to­kio ne­ti­kė­to Vil­ka­viš­kio ra­jo­no ta­ry­bos spren­di­mo.

Ta­ry­ba nu­ma­to reor­ga­ni­zuo­ti dvi biu­dže­ti­nes įstai­gas: Su­val­ki­jos (Sū­du­vos) kul­tū­ros cent­rą ir Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jų. Spren­di­mo dėl šių įstai­gų su­jun­gi­mo dar nė­ra, ta­čiau aiš­ku, kad taip pa­da­ry­ti no­ri­ma. Spren­di­mą dėl reor­ga­ni­za­vi­mo pa­si­ra­šė ra­jo­no Ta­ry­bos pir­mi­nin­kas, ta­čiau kas su­ma­nė ir įti­ki­no ra­jo­no Ta­ry­bą bei jos pir­mi­nin­ką, jog taip da­ry­ti yra „ge­rai“, – neaiš­ku.

Sup­ra­tau vie­na: spren­di­mą ruo­šęs val­di­nin­kas ar jų gru­pė ma­žų ma­žiau­siai nė­ra mū­sų kraš­to pa­trio­tai, ne­ži­no Sū­du­vos is­to­ri­jos, to­dėl ne­ver­ti­na ir Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jaus. Tik­ras sū­du­vis to ne­pa­da­ry­tų. Šio­je is­to­ri­jo­je ap­mau­džiau­sia tai, kad vi­suo­me­nės nuo­mo­nė, kaip vi­sa­da, val­di­nin­kams ne­rei­ka­lin­ga. Su mū­sų vi­sų neį­kai­no­ja­mu tur­tu – Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­ju­mi – taip elg­tis ne­de­rė­tų.

Šį spren­di­mą aš ver­ti­nu kaip tam tik­rą vi­suo­me­nės bud­ru­mo pa­tik­ri­ni­mą. Jei­gu su­jun­gi­mas ty­liai „praeis“, atei­ty­je bus el­gia­ma­si taip pat. O ko­dėl vi­suo­me­nė ty­li, vi­siš­kai su­pran­ta­ma: mes dau­giau­siai gal­vo­ja­me apie tai, kaip iš­gy­ven­ti šį sunk­me­tį. Ta­čiau vi­sų, nea­be­jin­gų šiam rei­ka­lui, var­du dė­ko­ju mu­zie­jaus di­rek­to­riui A. Ži­lins­kui už straips­nį ir pro­ble­mos iš­sa­ky­mą.

Du vie­na­me – tai nė vie­no ge­ro. O juk ga­li bū­ti du ir abu tu­rė­ti di­džiu­lę reikš­mę to­li­mes­nei mū­sų ra­jo­no rai­dai.

Pa­nag­ri­nė­ki­me, kas yra Sū­du­vos kul­tū­ros cent­ras. Tai pa­nai­kin­tos ap­skri­ties ad­mi­nist­ra­ci­jos įsteig­ta įstai­ga. Tuo lai­ku ji at­li­ko pa­ti­kė­tą funk­ci­ją – ren­gė kon­cer­tus Pae­že­rių dva­re. Šian­dien šios ins­ti­tu­ci­jos ne­li­ko, tai ko­dėl tu­ri iš­lik­ti Sū­du­vos kul­tū­ros cent­ras, ku­rio pa­va­di­ni­mas mums nie­ko konk­re­taus ne­pa­sa­ko. Ko­dėl daik­tus taip ne­no­ri­ma va­din­ti tik­rai­siais jų var­dais? Juk kal­ba­me apie Pae­že­rių dva­rą. Pa­vyz­džiui, vie­šo­ji įstai­ga Pae­že­rių dva­ras – tai mums per­duo­tų daug dau­giau in­for­ma­ci­jos nei bet koks ki­tas pa­va­di­ni­mas.

Pra­dė­jau nuo pa­va­di­ni­mo, nes no­rė­jau dar la­biau pa­brėž­ti, kad šiuo at­ve­ju ne pa­va­di­ni­mas svar­biau­sia. Val­di­nin­kai tu­ri pro­ble­mą, jie no­ri su­tau­py­ti biu­dže­to lė­šų ir, at­ro­do, el­gia­si tei­sin­gai, ta­čiau šiuo at­ve­ju tau­py­mas reiš­kia su­nai­ki­ni­mą. Ma­nau, kad pa­pras­čiau­sias, bet ne ge­riau­sias bū­das iš­spręs­ti šią pro­ble­mą yra pa­nai­kin­ti Su­val­ki­jos (Sū­du­vos) kul­tū­ros cent­rą, o jo funk­ci­jas per­duo­ti Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jui. Ta­čiau taip ne­da­ro­ma, nes dėl mums ne­ži­no­mų prie­žas­čių ne­no­ri­ma at­leis­ti ja­me dir­ban­čių dar­buo­to­jų. To­kiu at­ve­ju mes tu­ri­me is­to­ri­nį šan­są Vil­ka­viš­kio ra­jo­ne tu­rė­ti dvi la­bai svar­bias kul­tū­ros įstai­gas: Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jų ir Pae­že­rių dva­rą. Tik jo­kiu bū­du ne du vie­na­me. Šios dvi įstai­gos funk­ciš­kai ne­ta­pa­čios, tu­ri vi­siš­kai skir­tin­gus veik­los tiks­lus.

Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jus jau se­niai išau­go sa­vo rū­bus. Juk 1990 me­tais jis įgi­jo vals­ty­bi­nio mu­zie­jaus sta­tu­są. Apsk­ri­čiai įstei­gus Su­val­ki­jos (Sū­du­vos) re­gio­ni­nį kul­tū­ros cent­rą, mu­zie­jus pra­ra­do ga­li­my­bę plės­tis. Ta­čiau kaip tik ta­da ir iš­ryš­kė­jo fak­tas, kad „se­niems ra­kan­dams dva­re ne vie­ta“. Pae­že­rių dva­ras, ypač po to, kai bu­vo su­re­mon­tuo­ta ofi­ci­na ir bokš­tas, ta­po su­vo­kia­mas kaip at­ski­ras ir pa­ts svar­biau­sias ra­jo­no bei vi­sos Už­ne­mu­nės kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tas. Jis rep­re­zen­tuo­ja mū­sų ra­jo­ną ir net Lie­tu­vą.

Ką da­ry­ti su Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­ju­mi? Jau se­niai bu­vo aiš­ku, jog šis klau­si­mas iš­kils, ir man la­bai keis­ta, kad iki šiol tuo ra­jo­no Ta­ry­ba vi­siš­kai ne­si­do­mė­jo.

Esant da­bar­ti­nei si­tua­ci­jai, mu­zie­jui bū­ti­nos nau­jos pa­tal­pos. Ge­riau­sia vie­ta mu­zie­jui – Vil­ka­viš­kio dva­ras ir ša­lia esan­tis ku­me­ty­nas su di­de­liu že­mės plo­tu, sie­kian­čiu Šei­me­nos upę. Dva­ro pa­sta­tams įsi­gy­ti yra du ke­liai: iš­pirk­ti bu­tus ar­ba gy­ven­to­jus per­kel­ti į ki­tas jiems priim­ti­nas pa­tal­pas. Vi­siems gy­ven­to­jams rei­kė­tų pa­reikš­ti raš­tiš­ką pa­dė­ką už dva­ro rū­mų iš­sau­go­ji­mą, o jų pa­var­des įra­šy­ti į mu­zie­jaus is­to­ri­ją, kad vai­kai ir anū­kai ga­lė­tų di­džiuo­tis sa­vo tė­vais bei se­ne­liais.

Dar ge­res­nis bū­das – tai pa­reng­ti nau­jo, mo­der­naus mu­zie­jaus pro­jek­ti­nę do­ku­men­ta­ci­ją ir pa­si­nau­do­jus Eu­ro­pos Są­jun­gos struk­tū­ri­niais fon­dais gau­ti fi­nan­sa­vi­mą. Ta­da mums tek­tų pa­ts ma­lo­niau­sias už­da­vi­nys – pa­rink­ti vie­tą nau­jam mu­zie­jui.

Ką da­ry­ti su Kraš­to mu­zie­ju­mi, ži­no Ne­mu­no eu­ro­re­gio­no Ma­ri­jam­po­lės biu­ro ad­mi­nist­ra­ci­ja. Prieš po­rą me­tų šio biu­ro už­sa­ky­mu ren­giau me­džia­gą dėl kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­to – Vil­ka­viš­kio spi­ri­to ga­myk­los komp­lek­so – to­li­mes­nio pri­tai­ky­mo. Šis uni­ka­lių sta­ti­nių komp­lek­sas, uži­man­tis vi­są mies­to kvar­ta­lą, yra be­veik ne­nu­ken­tė­jęs nuo ka­ro. Sta­ti­niuo­se yra įreng­tos sa­lės, ku­rios ga­li bū­ti nau­do­ja­mos eks­po­zi­ci­joms. Pas­ta­tai su­da­ro už­da­rą kie­mą, ku­ria­me ga­li vyk­ti įvai­riau­si ren­gi­niai. Vie­nas, pa­ts di­džiau­sias, pa­sta­tas pri­klau­so ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bei. Tai tik­rai pui­ki vie­ta Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jui. To­kiu mu­zie­ju­mi ga­lė­tų di­džiuo­tis ne tik Vil­ka­viš­kio mies­tas, Už­ne­mu­nė, bet ir vi­sa Lie­tu­va.

Bet ar to­kiam žings­niui mū­sų ra­jo­no Ta­ry­ba jau su­bren­do? No­ri­si ti­kė­ti, kad taip, nors iš da­bar­ti­nio poel­gio at­ro­do, jog ir šiuo at­ve­ju bus spren­džia­ma, ką da­ry­ti, kad ne­rei­kė­tų da­ry­ti.

Baig­da­mas no­riu pa­brėž­ti, jog neį­ma­no­mų da­ly­kų nė­ra, yra tik tam pa­si­ruo­šę ar­ba ne­pa­si­ruo­šę žmo­nės. Šiuo at­ve­ju mū­sų vi­sų iš­rink­ta Vil­ka­viš­kio ra­jo­no ta­ry­ba ir jos va­do­vai yra mū­sų vil­tis.

Vy­tau­tas LE­KE­ŠIUS

Kraš­to­vaiz­džio in­ži­nie­rius