Ekskursija po kapines: gyvenimai pasakoja Lietuvos istoriją

Renata VITKAUSKIENĖ

Vinco Kudirkos muziejui pakvietus į ekskursiją „Kudirkos Naumiesčio kapinių istorija ir žymūs žmonės“ joje dalyvavusieji išgyveno ypatingą patirtį – tarsi perėjo didelę atkarpą Lietuvos istorijos.

Kapinės vadinamos Meištų kaimo vardu

Dvi dešimtys kapaviečių, prie kurių stabtelėta, tarsi prabilo Vinco Kudirkos muziejaus ekspozicijų konsultantės Danguolės Dabrišienės lūpomis. „Sakyčiau, kad įkvėpimas tokiai ekskursijai kilo nagrinėjant vietos istoriją, kuri gili ir turtinga, o dalis jos, kaip natūrali miesto gyvenimo eiga, yra nugulusi kapinėse“, – idėjos planuoti ekskursiją užuomazgas prisiminė muziejininkė.

Istorija ataidėjo net iš XVII a. vidurio. Vieta dabartinio Kudirkos Naumiesčio pakraštyje sakralia tapo nuo tada, kai pirmosios miesto, tuomet Vladislavovo, kapinės, įkurtos apie 1642–1644 m., laikui bėgant pasidarė pernelyg mažos, be to, laidoti skirtą plotą dabartinės bažnyčios teritorijoje užliedavo patvinusi Šešupė. Dėl to pradėta laidoti aukštesnėje, sausesnėje vietoje – kaimyninio Meištų kaimo kalnelyje. Dabartinės Kudirkos Naumiesčio civilinės kapinės žmonėse ir oficialiuose kultūros paveldo šaltiniuose turi dar senąjį vardą – vadinamos Meištų kapinėmis. Laikui bėgant kapinės plėtėsi, dabar užima apie 5 ha plotą. „O mirusiųjų registracija bažnytinėse metrikų knygose vyskupui įsakius pradėta nuo 1741 m. ar 1747 m. Iki to laiko registruodavo tik santuokas ir gimimus“, – teigė D. Dabrišienė.

Gyvenimo pasienyje ypatumai

Muziejininkei pasakojant apie kapinėse atgulusių žmonių nuveiktus darbus, iš jų biografijų tarsi susidėliojo Kudirkos Naumiesčio ir Lietuvos istorijos chronologija.

Ūkininkų Stiklių šeimos kapavietė – knygnešių, jų rėmėjų ir daraktorių amžinojo poilsio vieta. „Knygnešė Pranė Stikliūtė-Kemežienė (g. 1881), būdama 18 metų, nukentėjo už lietuvišką dainavimą Naumiestyje“, – pasakojo D. Dabrišienė ir paaiškino: – Kai žmonės dainuoja, „negirdėt, kaip kontrabanda eina“. Už lietuviškų dainų dainavimą persekioto iš Daržininkų kaimo kilusio Andriaus Kemėžos (g. 1881) gyvenimas – tarsi chrestomatinė vargo mokyklos iliustracija: siuvėjas ir knygnešys, daraktorius, mokęs vaikus Stiklių namuose.

Gyvenimo pasienyje ypatumai prisimenami ir prie visuomenės veikėjo Juozo Bagdono kapavietės. Slibinų kaime, Kybartų valsčiuje, 1866 m. gimęs medicinos profesorius yra palikęs prisiminimus, kokį pradžiamokslį jam perdavė tėvas Juozas Bagdanavičia (taip žmogus įamžintas paminkle). „Aš su pasieniu buvau susipažinęs iš jaunų dienų… Kontrabanda ties mano tėviške buvo Naumiesčio žydų organizuota. Tėvas prikraudavo vežimą arbatos maišų, apibarstydavo avižomis ir liepdavo man vežti į tolimą kaimą…“ – J. Bagdono jaunystės prisiminimus skaitė muziejininkė Danguolė. 1991 m. ant jo kapo uždėta akmeninė plokštė su įrašu „Čia ilsisi „Varpo“ redaktorius, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Dr. Juozas Bagdonas“ primena tik dalį šio tautinio atgimimo veikėjo nuopelnų Lietuvai. Kraštietis buvo viena svarbiausių figūrų 1900 m. pasaulinėje parodoje organizuojant Lietuvos skyrių. Tai buvo pirmoji reikšminga proga Lietuvai tarptautiniu mastu pristatyti savo etnografiją, kultūrą ir tautinę tapatybę nepaisant to, kad ji neturėjo oficialaus valstybingumo, o spaudai ir politiniam pristatymui galiojo Rusijos imperijos draudimai.

Antkapiniai užrašai

Kai Vinco Kudirkos („Tautinės giesmės“ autoriaus kapas irgi aplankytas) redaguoto mėnesinio žurnalo „Varpas“ publikacijų įkvėpta lietuvių inteligentija tapo pagrindine modernios valstybės kūrimo jėga, iš mūsų krašto kilę žmonės ėmėsi atsakingų darbų. „Juozas Kavaliūnas / Valstybės tarybos ir jos seniūnų konvento narys / 1918 m. gimnazijos K. Naumiestyje įsteigėjas“ – iškalta antkapyje. I pasaulinio karo metais savo namuose jis įsteigė pradžios mokyklą gimtųjų Šūklelių ir Lauckaimio kaimų ūkininkų vaikams, vėliau itin aktyviai dalyvavo politinėje veikloje. „Prašau, praeivi, malonėti / Angelą Dievo sukalbėti“ – jo kapo epitafija yra įdomi ir vertinga kaip kapinių tautosaka.

Liaudies epigrafikos pavyzdžių esama ir daugiau. „Mąsčiau apie daug ką, bet mano Viešpačiui kitaip patiko. Išskyrė mane iš tarpo jūsų einant 53 metus. Banifacas Stankevičius kaimo Gudaičių. Mirė 29-XI-19“ – toks artimųjų užsakytas įrašas likęs švietimo ir kultūros srityse daug nuveikusio ūkininko Bonifaco Stankevičiaus antkapyje.

„Dirbk taip, kad po savęs ką nors paliktum“

Kudirkos Naumiesčio kapinėse D. Dabrišienė priminė burmistrus Joną Pakalką (atsakomybės už miestą pirmasis jo vadovas ėmėsi būdamas vos 24-erių metų) ir Zigmą Skirgailą, kurie augino Naumiestį tarpukariu, po Lietuvos valstybės atkūrimo.

Kai prasidėjo dabartinės vyresniosios kartos žmonių išgyventas sovietmetis, Kudirkos Naumiesčio valdžioje atsirado laisvos valstybės istorinę atmintį saugojusių ir pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį vertinusių žmonių.

1960 m. Kudirkos Naumiesčio vykdomajam komitetui pradėjo vadovauti Valentinas Baukus. „Dirbk taip, kad po savęs ką nors paliktum (…) žmonėms, ir tavo vardą tars su pagarba“, – Šakių laikraščio „Draugas“ žurnalistams yra sakęs V. Baukus.

D. Dabrišienė priminė jo įtaką išsaugant mieste paminklą V. Kudirkai, beje, pastatytą Z. Skirgailos iniciatyva.

„Berods 1947-ųjų rudenį į valsčių atėjo Kudirkos Naumiesčio MGB viršininkas Michailas Karmaliuginas ir liepė nugriauti V. Kudirkos paminklą. Suglumau. Rankos nekilo. Galvon šovė mintis paprašyti Ministrų Tarybos rašto. Vyliausi, kad jo negaus. Dar kurį laiką neatstojo, ragino…“ Kai į tai įsikišo ypač uoli moterų organizacijos vadovė J. Arciševskaja, Valentinas atrėžė, kad „čia ne bobų reikalas“. Vėliau Baukus sulaukė priekaištų, kodėl neklauso nurodymo, bet jautėsi drąsiau, nes asmeniškai pažinojo LKP(b) CK pirmąjį sekretorių Antaną Sniečkų“, – šaltinius citavo D. Dabrišienė. – Yra žinoma, kad Sniečkus, 1946 m. atvykęs į miestą susitikti su rinkėjais, kalbėjo, jog paminklo griauti neskubėtų.“

V. Baukus pernelyg nesistengė su griovimo darbais ir tokiu būdu išsaugojo 1934 m. skulptoriaus V. Grybo sukurtą paminklą „Tautiškos giesmės“ autoriui. O gyvenimas sudėstė dar ir taip, kad V. Kudirka ir V. Baukus palaidoti netoli vienas kito.

Kūrybingąjį naumiestietį Praną Sederevičių ekskursantai prisiminė jau pakeliui – P. Mašioto gatvė į kapines veda pro jo paties susiprojektuotą išskirtinį namą. Meištų kalnelyje atgulęs savamokslis menininkas mieste paliko unikalų reginį – vienintelį Lietuvoje primityviojo meno pavyzdį iš 21 skulptūros.

Skulptorius nepabijojo ir savo sodyboje sovietmečiu iš betono nulipdė jam imponavusias asmenybes: lakūnus Steponą Darių ir Stasį Girėną, JAV prezidentą Džoną Kenedį, Vytautą Didįjį, Vincą Kudirką, Juozą Tumą-Vaižgantą ir, be abejo, ne vieną arklio skulptūrą.

Laidotuvėse – baimė ir laisvės nuojauta

Ekskursijos vadovę ekspromtu papildžiusi viena iš dalyvių pakvietė sustoti prie savo senelių kapavietės ir priminė didžiųjų pokyčių laiką. Moteris prisiminė Petro Barkausko, 1932 m. mieste atidarytos modernios Vinco Kudirkos pradžios mokyklos statybų vieno iš iniciatorių, vėliau – jos vedėjo, tremtinio laidotuves. „Buvo 1988-ieji, pats virsmas. Mano senelio karstas buvo uždengtas Lietuvos trispalve. Niekada anksčiau nebuvau taip mačiusi. Man buvo liūdna, graudu, buvo ir baisu, tačiau jutau ir pasididžiavimo jausmą“, – ekskursantams kalbėjo Barkauskų anūkė.

Šios kelionės epilogu tapo sustojimas prie ypač turtingą Kudirkos Naumiesčio istoriją fiksavusių žmonių kapų.

Natalija Manikienė, daktaro V. Kudirkos atminimo puoselėtoja, jo vardo muziejaus pradininkė, Antanas Spranaitis, vienas iš muziejaus Širvintos miestui, kūrėjų, Zenonas Antanas Grigošaitis, pagrindinis Vinco Kudirkos muziejaus statybos iniciatorius – visi šie žmonės, neišmatuojamai daug nudirbę saugant krašto praeitį, šiandien patys yra tapę svarbia jo istorijos dalimi.

„Kudirkos Naumiesčiui ir Lietuvai nusipelniusių žmonių šiose kapinėse daug, tad buvo nelengva atsirinkti, apie kurias asmenybes papasakoti, kurias išskirti iš kitų, – sakė D. Dabrišienė. – Ateityje planuojame šias ekskursijas tęsti, pasiūlyti jas muziejaus lankytojams ir miesto svečiams. Tai ypač prasminga Vėlinių laikotarpiu.“