Iš Vilkaviškio kilusios menininkės Ievos Laskevičiūtės kuriamą dizainą buvo galima išvysti festivalio „Mažinam atstumą“ metu, o juvelyrikos darbai, apie kuriuos kalbėjomės šį kartą, džiugina jau ne vieną klientą. Su Ieva susitikome jos dirbtuvėse Vilniuje, Lukiškių kalėjime, kur ji ir papasakojo apie savo kūrybos kelią.
– Kada susidomėjai juvelyrika?
– Manau, kad esu visai laimingas žmogus, nes juvelyrika pas mane atėjo labai anksti, dar mokyklos laikais, o toliau viskas labai organiškai klostėsi, ji manęs taip ir nepaliko. Visuomet galvojau, kad noriu sieti savo gyvenimą su menu, tik nežinojau, kokia tai galėtų būti kryptis. Juvelyrika – patraukli sritis. Ji gali jungti amatą, verslą ir kūrybą. Pagalvojau, kad galbūt net galėsiu kažkada iš to išgyventi, nes yra daug meno sričių, kur viską darai iš idėjos ir sunku tai paversti darbu.
– Kaip praėjo Tavo studijų metai?
– Studijavau Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete, metalo meno ir juvelyrikos bakalauro programą. Studijos ir patys Telšiai man labai patiko: ten buvo visiška ramybė, galėjau susikaupti mokslams ir darbui. Magistrą baigiau jau Vilniuje, tekstilės programoje, tačiau studijas taip pat jungiau su metalo menu.
Nežinau, ar ketveri metai studijų yra pakankama. Net juvelyriką baigusių mano kursiokų šioje srityje dirba mažai. Po studijų reikia labai daug savarankiškai mokytis ir dirbti, kad galėtum išpildyti kliento lūkesčius. Man pačiai visuomet būdavo nedrąsu dirbti su auksu, bet po truputį to išmokau. Net ir dabar nesakyčiau, kad viską moku. Juvelyrika tuo ir žavi, kad visada gali mokytis.
– Kaip sugalvojai kurti savo verslą?
– Jį įkūriau 2024 metais, tai oficialus darbas trunka tik antrus metus, bet studijos, mokymai ir visa kita užtruko kur kas ilgiau. Galiu oficialiai sakyti, kad esu juvelyrė, tad man tai jau didelis pasiekimas (šypsosi). Aš pati esu labai neversli, todėl norėjau eiti į meną ir kūrybą. Užsakymų kiekis pasidarė didesnis ir supratau, kad kuriu jau ne tik sau, bet ir kitiems žmonėms. Įkurti savo verslą, pasirodo, nėra lengva. Atsimenu, skaičiau visus Lietuvos prabavimo rūmų reikalavimus, kurie tikrai nėra pateikti lengvai, tai turėjau daug kartų skambinti ir klausti.
Užsiregistravau, perėjau visus patikrinimus, gavau savo atsakomybės ženklą. Daug dokumentacijos, kuri atrodo šiek tiek perteklinė ir labai ilgai užtrunka, ypač kai viską darai vienas. Buvo sudėtinga pradžia, kol supratau, kaip viskas veikia.
– Ar lengva tokiu verslu užsiimti Lietuvoje?
– Daug kas galvoja, kad būti juvelyru labai apsimoka ir gali iš to daug uždirbti. Taip, tokių žmonių yra, bet jų juvelyrika – kitokia, labiau klasikinė. Paprastai jie turi komandą. Aš esu viena ir mano juvelyrika nėra klasikinė.
Dažniausiai tokį verslą darai iš idėjos. Mano tikslas – išlaikyti studiją, pasidengti darbui reikalingų įrankių bei medžiagų išlaidas ir nenueiti į minusą (juokiasi). Tačiau situacija po truputį gerėja, kiekvienais metais sulaukiu vis daugiau klientų. Aš nelabai moku reklamuotis, tad žmonės pas mane ateina pamatę mano darbus, nešiojamus draugų ar pažįstamų, o ne iš socialinių tinklų reklamų. Su kiekvienu klientu stengiuosi kalbėtis, skirti laiko ir įgyvendinti jo viziją. Pati esu fotografė, modelis, buhalterė, meistrė ir vadovė.
– Kokios savybės reikalingos juvelyrui?
– Reikia daug kruopštumo, mokėti ilgai sutelkti dėmesį. Svarbu mėgautis procesu. Mokėti būti vienumoje, nes ir darbas toks, kad dirbsi vienas, net jei ir kolegos bus šalia. Gal skambės paradoksaliai, bet gerai būti ir aktyviu kultūros bendruomenės dalyviu: turi nuolatos sekti, kas vyksta ir neužsidaryti, kitaip nebūsi aktualus. Čia toks visai paradoksas, nes reikia būti vienam, tačiau nereikia užsidaryti. Svarbu stebėti, ko nori jaunimas, mokėti bendrauti su žmogumi, turėti laiko, užsispyrimo. Na, ir svarbiausia – turėti savyje daug kūrybos ir neleisti, kad visi biurokratiniai dalykai išeikvotų tavo kūrybines jėgas.
– Kur semiesi įkvėpimo?
– Mano kūrybai labai svarbu vieta, kurioje dirbu. Anksčiau mano studija buvo prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Ten buvo daug ramybės, tylos. Dabar persikėliau į Lukiškių kalėjimą, tad nuolatos jaučiu kūrybinę inerciją. Dirbant vienam kartais sunku ją sugeneruoti.
Jaučiu, kad savo stilių jau turiu. Man labai patinka viduramžių ornamentai, todėl daug įkvėpimo ateina iš architektūros, iliustracijų ar tiesiog aplinkos.
Šiuo metu man įdomiausia ir smagiausia gaminti grills‘us (iš sidabro ar aukso gaminami papuošalai, nešiojami ant dantų – aut. past.). Tai – visai nauja sritis, kuri siejasi su dantų technika – su tuo dar nebuvo tekę susidurti. Džiaugiuosi, kad galiu prisiliesti prie vis naujų dalykų.
Taip pat smagu daryti žiedus. Tai – labai asmeniškas papuošalas. Žmogui, kuris nori individualiai kurto žiedo, reikia skirti daug dėmesio ir laiko, kad galutinis rezultatas jam tikrai patiktų. Visada bijodavau daryti sužadėtuvių žiedus, bet dabar man tai patinka. Žavu matyti žmonių veidus ir visas jų idėjas sulipinti į ką nors labai fiziško.
– Kaip vyksta visas kūrybinis procesas?
– Kiekvieną kūrinį pagaminti užtrunka skirtingai, vidutiniškai apie mėnesį. Jei įgyvendinu savo idėjas, viskas vyksta paprasčiau, nes nereikia su niekuo tartis. O su klientu kalbamės, ko jis nori. Būna, atsiunčia net nuotraukų ar patikusių detalių. Tada kuriu dizainą, kurį vėl derinu su klientu. Vėliau darau gaminio modelį iš vaško, o galiausiai papuošalas yra liejamas iš metalo, jei reikia – lituojamas, į jį statomi akmenukai ir kitos detalės. Prieš nešdama dirbinį į Prabavimo rūbus taip pat kviečiu klientą pasimatuoti. Jei viskas tinka, kūrinys gauna prabą ir keliauja pas šeimininką.
Šiuo metu gaunu daugiau individualių užsakymų, tad savai kūrybai laiko lieka vis mažiau. Bet labai dėl to džiaugiuosi.
– Ar su dirbiniais dalyvauji renginiuose, mugėse?
– Mugės yra puiki erdvė parodyti savo kūrybą, tačiau vieta jose kainuoja labai daug. Griežtai einu prieš šią sistemą: juvelyrika nėra tas produktas, kur klientas tiesiog ateis ir nusipirks, nes jam gražu. Greičiau pasižiūrės, bet pagalvos ir išeis. Dažniausiai po kurio laiko žmonės grįžta jau apsisprendę, kad jiems to darbo reikia. Juvelyriniai dirbiniai nepigūs, jų nenusipirksi taip lengvai, kaip kokio puodelio. Man kartais pavydu, kad kiti kūrėjai gali sudalyvauti mugėse ir būti užtikrinti, kad tai atsipirks. Aš niekada nesu tuo užtikrinta. Kiekvieną kartą čia man yra gan didelė investicija vien pasirodyti.
Būtų smagu, jog menininkai tarpusavyje taikytų draugiškas kainas ir stengtųsi vieni kitiems padėti. Čia mano asmeninė kova.
Ugnė SIMNIŠKYTĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.