Žydų istorijos tyrinėtojas Vilkaviškį vėl aplankė drauge su dukra

Lietuvoje viešėjo Vilkaviškio rajono garbės pilietis Ralfas Selindžeris, mūsų krašte plačiai žinomas kaip žydų istorijos tyrinėtojas. Šį kartą Vilkaviškyje svečias lankėsi kartu su savo dukra Rama, kuri į Lietuvą atvyko po 21 metų pertraukos, tad jai šis vizitas itin svarbus.

Dirbo Virbalyje

„Vilkaviškis per daugiau nei du dešimtmečius labai pasikeitė. Net sunku prisiminti, kaip atrodė anksčiau. Tuomet, kai su tėčiu lankiausi pirmą kartą, mes čia nieko nežinojome ir nepažinojome. Dabar Ralfas – vietinė įžymybė“, – apie vizitą po 21 metų kalbėjo Rama.

Šį kartą į Vilkaviškį atlydėjusi savo tėtį ji pamatė, kiek daug šiame krašte R. Selindžeris yra nuveikęs. Abu svečiai labai džiaugėsi jau ilgus metus trunkančia draugyste su gide edukatore Irma Mauriene.

„Visada smagu atvykti ir su ja susitikti, ji – vienas šilčiausių žmonių, kuriuos pažįstu“, – džiaugėsi Ralfas. Svečias dėkojo už svetingumą, turiningą Irmos jiems parengtą kelionės Lietuvoje programą ir šiltą priėmimą.

Ralfo ir Ramos vizitas į Vilkaviškį turėjo tikslą. Kartu su organizacija „Maceva“, kuri saugo, tyrinėja, skleidžia Lietuvos žydų paveldą bei istoriją, Virbalio kapinėse buvo aptiktos žydų kapavietės, kurios anksčiau nebuvo žinomos ir įregistruotos. Dvi dienas Ralfas, Rama ir kiti organizacijos savanoriai valė paminklus, fotografavo ir registravo Virbalio kapinėse esančias kapavietes.

„Buvau vienas iš pirmųjų žmonių, pradėjusių registruoti žydų kapines Lietuvoje“, – sakė Ralfas, vėliau susikūrus organizacijai „Maceva“ pradėjęs su ja bendradarbiauti.

Skyrė laiko pramogoms

Be projektinių reikalų, Ralfas su dukra Rama mūsų krašte rado laiko ir papramogauti – pas bitininkę Liną Bakaitienę klausė edukacijos, išbandė relaksaciją bičių namelyje, o Arūno Vitkausko šilauogių ūkyje patys skynė ir ragavo uogas.

Vien tik Vilkaviškio kraštu svečiai neapsiribojo. Laisvu laiku jie lankė įdomias vietas Marijampolėje, Kaune, kituose miestuose. Ramą sužavėjo Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje pamatyta ekspozicija. Ji buvo užburta lietuvio dailininko darbų.

„Čiurlionis yra puikus, pasaulinio lygio menininkas“, – įvertino viešnia iš Izraelio.

Gilų įspūdį svečiams paliko neseniai Šeduvoje atidarytas žydų istorijos ir kultūros muziejus „Dingęs štetlas“, kuriame pasakojama tragiška šiame krašte gyvenusių žydų istorija, bendruomenės gyvenimas, supažindinama su štetlo gyventojų kultūra, tradicijomis.

Ralfas ir Rama stebėjosi, kaip tokia skaudi istorija gali būti taip subtiliai ir estetiškai pateikta. Tokia ekspozicija leidžia žmonėms susijungti su istorija ir ją pajausti.

„Manau, kad šis muziejus yra vienas moderniausių žydų istorijos muziejų Europoje“, – teigė Ralfas.

„Mane muziejuje sujaudino vienos šeimos istorija, pateikta per kelias kartas iki pat Holokausto. Tai labai jaudinanti patirtis, tikrai norėčiau „Dingusiame štetle“ apsilankyti dar kartą“, – dalydamasi įspūdžiais kalbėjo Rama.

Neramumai jau tapo kasdienybe

Paklaustas apie dabartinę situaciją Izraelyje, R. Selindžeris pasakojo, kad gyventi jo šalyje šiuo metu nėra labai saugu. Nuolatinės sirenos ir dangų skrodžiančios raketos jau tapo Izraelio gyventojų kasdienybe.

„Tai tapo nauja rutina. Mokyklose vaikai nuolat mokomi, kaip elgtis pavojaus atveju, kaip kuo greičiau, be panikos pasiekti slėptuvę. Naujai statomuose namuose privaloma įsirengti priedangą, kuri būtų atspari sprogimams“, – apie naują realybę pasakojo Rama. Svečiai minėjo, kad prasidėjus karo veiksmams gavę įspėjimus eidavo į slėptuves, o dabar, kai tai tapo kasdienybe, į pranešimus nebereaguoja.

„Mūsų namas pastatytas septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tad jis visas įrengtas tarsi priedanga“, – pasakojo Rama. Todėl jų šeima nusprendė, kad saugiau yra slėptis namuose, nei bėgti į priedangas, nes Izraelio karinės pajėgos raketas numuša tik joms įskridus į šalies oro erdvę, todėl pavojus kyla dėl iš dangaus krentančių nuolaužų. „Dažnai raketų nuolaužų randame laukuose, vos dešimt minučių kelio nuo mūsų namų“, – pasakojo Rama.

„Kariniai veiksmai stipriai pakeitė mūsų gyvenimus. Nebesijaučiame saugūs, susvyravo mano tikėjimas, kad pasaulis gali gyventi taikiai“, – nerimavo Rama.

Ralfo sūnus priklauso Izraelio kariuomenės rezervo padaliniui. Tad prasidėjus karui jis dažnai palieka namus ir keliauja į frontą.

Istorija domisi daug metų

R. Selindžeris pasakojo, kad vaikystėje ir jaunystėje istorija nesidomėjo, augdamas nežinojo savo šaknų. Tik gimus dukrai, kai tapo tėvu, susimąstė, kad jis pats nieko nežino apie savo tėtį. Tada ir pradėjo domėtis.

„Man istorija yra įvairūs nutikimai iš žmonių gyvenimo. Skaičiai ir datos svarbu, bet žmonių patirtys suteikia istorijai gyvumo“, – apie savo smalsumą pasakojo Ralfas. Domėtis Vilkaviškio krašto ir jame gyvenusių žydų istorija jis pradėjo dar 2004 m. Po daugiau nei dešimtmetį trukusio nuoseklaus darbo, 2018 m., Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba R. Selindžeriui suteikė Vilkaviškio rajono garbės piliečio vardą. Taip jis įvertintas už nepaprastą indėlį tiriant Vilkaviškio miesto istoriją ir plėtojamus ryšius tarp Lietuvos ir Izraelio.

Ralfas gali valandų valandas pasakoti apie žydų gyvenimą atskirais istorijos laikotarpiais, visas šias žinias jis sudėjo į paties sukurtą internetinį puslapį https://www.theheritageofjewishvilkaviskis.com. Jame galima susipažinti su žydų istorija, su Ralfo projektais, rasti kapinių žemėlapį bei kitaip pažinti žmonijai bei jo tautai svarbų laikotarpį.

Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje tarp žydų, ypač jaunimo, klestėjo sionizmo idėjos. Daugelis norėjo keltis į Palestiną ir ten kurti naują žydų valstybę. Taip tuo metu Vilkaviškyje susikūrė du kibucai – savanoriškos bendruomeninės gyvenvietės. Kibucuose visa žemė, gamybos priemonės ir turtas priklausė ne atskiriems asmenims, o visiems bendruomenės nariams. Kibucuose žydai kartu gyvendavo, mokėsi žemės ūkio paslapčių ir ruošėsi naujos valstybės kūrimui.

„Kiekvieną dieną jie kartu spręsdavo, ką veikti, kartu dirbdavo laukuose. Viename ar poroje namų gyvendavo apie 30 tokių jaunuolių. Tai labai unikalus gyvenimo būdas“, – pasakojo Rama.

Viename iš tokių kibucų Izraelyje įsikūręs ir Ralfas bei jo dukra Rama su savo šeimomis. Jie gyvena mažame kaimelyje prie pat sienos su Jordanija. „Dabar tai atrodo šiek tiek kitaip nei tarpukaryje, bet pradžia buvo tokia“, – paaiškino Rama.

Ralfas pasakojo, kad ne visos Vilkaviškio žydų istorijos baigėsi tragiškai. Po sovietų okupacijos 1940 m. vieną vyrą pagavo su nelegaliai gabenta kontrabanda, už šį nusikaltimą žydas buvo ištremtas į Sibirą.

„Būtent tremtis išgelbėjo jo gyvybę. 1944 m. ar 1945 m. jis, atlikęs bausmę Sibire, grįžo į Vilkaviškį. Deja, savo šeimos neberado, visgi nusikaltimas ir bausmė jam išgelbėjo gyvybę“, – apie paskutiniuoju Vilkaviškio žydu pramintą vyrą pasakojo Ralfas.

Paviešėję beveik porą savaičių trečiadienį R. Selindžeris ir jo dukra Rama išskrido atgal į Tėvynę. Patyrę daug įspūdžių ir susitikę su mielais žmonėmis jie namuose vėl ilgėsis savo protėvių žemės, kuri per pastaruosius dešimtmečius tapo tokia sava.

Ugnė SIMNIŠKYTĖ