Moksleivių dainų šventėje vilkaviškietė įgijo patirties ir atgaivino emocijas

Eglė KVIESULAITIENĖ

Vilkaviškietė moksleivė Gytė Jasulaitytė savo atostogas praturtino nauja patirtimi. Būsima „Aušros“ gimnazijos dvyliktokė vienintelė iš mūsų rajono jaunuolių savanoriavo Lietuvos moksleivių dainų šventėje.

Norisi sugrįžti

Septyniolikmetė Gytė sako, kad tie, kurie kada nors patys dalyvavo Dainų šventėje, ją puikiai supras. Mat ta emocija, kai drauge su tavąja vienu ritmu plaka tūkstančiai širdžių, kai esi tarp bendraminčių ir visus vienija muzika bei pasididžiavimo jausmas, – nepakartojama.

„Kartą pabuvus Dainų šventėje visada norisi sugrįžti“, – sakė prieš porą metų Lietuvos šimtmečio dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“ su tuometės Vilkaviškio muzikos mokyklos choru Ansamblių vakare dalyvavusi moksleivė.

Tad kai atsitiktinai socialiniame tinkle „Instagram“ Gytė pamatė, kad šiųmetės Dainų šventės organizatoriai ieško galinčių patalkinti ne jaunesnių nei 16 metų savanorių, merginai iškart kilo mintis, jog šis pasiūlymas – kaip tik jai. Iki registracijos pabaigos tebuvo likusios vos kelios dienos, tad Gytė pasikalbino draugę vykti kartu ir abi internetu užpildė savanorių anketas.

Iš visų pasisiūliusių buvo atrinkta 250 savanorių, ir vilkaviškietė sulaukė kvietimo atvažiuoti į mokymus Vilniuje. Tiesa, kartu turėjusi savanoriauti jos draugė persigalvojo, tačiau G. Jasulaitytės noro vykti į sostinę tai neatšaldė.

Birželio pradžioje mergina dalyvavo mokymuose, kur būsimiems savanoriams buvo pateiktas instruktažas, jie turėjo išklausyti pirmosios medicininės pagalbos kursus. Tad beliko laukti, kol prasidės Dainų šventės repeticijos. Tiesa, dalis savanorių, sužinoję, kad teks dirbti ne tik pačioje šventėje, bet ir repeticijose, atsisakė. Visgi tokių buvo mažuma.

Prižiūrėjo tvarką

Lietuvos moksleivių dainų šventėje Gytė kasdien po 8 valandas savanoriavo nuo liepos 2 d. iki liepos 7 d. Savanoriai buvo apgyvendinti Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje – gavo ne tik lovą baleto klasėje, bet ir buvo maitinami, aprūpinti jų išskirtinę funkciją atspindinčia atributika.

Kiekvienas savanoris galėjo pasirinkti laiką, kada jam patogiausia dirbti. Gytė iškart žinojo, kad labiausiai nori savanoriauti Ansamblių vakare „Metų ritmu“ Vilniaus Kalnų parke ir atgaivinti prieš porą metų pačios su kolektyvu patirtus įspūdžius bei emocijas. Tačiau merginai pavyko pamatyti ne tik šį renginį, bet ir savanoriauti šventės atidarymo dieną Katedros aikštėje vykusioje orkestrų šventėje, Dainų dienoje Vingio parke, taip pat keliose repeticijose. Savanoriams vadovavo ir talkino didesnę patirtį turintys lyderiai, visi drauge buvo susikūrę pokalbių grupę socialiniame tinkle, kur aptardavo dienos darbus ir gaudavo nurodymus.

G. Jasulaitytė pasakojo, kad savanorių pagalba buvo reikalinga įvairiose srityse – nuo dalyvių informavimo, apgyvendinimo, pavėžėjimo, maitinimo iki pagalbos renginių vietose. Gytė pasirinko prižiūrėti tvarką renginiuose, taigi jai teko reguliuoti žiūrovų srautus, nukreipti dalyvius, statyti apsaugines tvoreles, nešioti kėdes, valyti aplytą inventorių ir kt.

Vilkaviškietė savanorė sakė, kad per šventę neišvengta įvairių nesusipratimų ir net konfliktų. Žiūrovai nelabai norėjo paisyti jaunų savanorių nurodymų, stengėsi eiti trumpesniu keliu, prašė praleisti gražiuoju, o nepavykus susitarti pyko ant tvarką prižiūrinčiųjų. Mergina juokėsi, kad lengviausia buvo dirbti su šventės dalyviais – šie puikiai suprato savanorius ir tai, kad jie be jokio atlygio šventei aukoja savo laisvalaikį. Tačiau kolektyvų vadovai nelabai norėjo paisyti tvarkos prižiūrėtojų – neklausė jų nurodymų ir ėjo ten, kur jiems atrodė patogiau.

Siūlytų išbandyti

G. Jasulaitytė džiaugėsi, kad kartu su savanoriais visuomet dirbo apsaugos darbuotojai, tad jie padėdavo spręsti konfliktus ir įvesti tvarką. Tokiame dideliame renginyje vilkaviškietei teko savanoriauti pirmą kartą, tačiau mažesniuose, vykusiuose savame mieste, ji jau turėjo progą įgyti patirties. Ši pravertė susidūrus su sudėtingesnėmis aplinkybėmis.

Nors kasdien po kelias valandas dirbti kepinant saulei ar merkiant lietui buvo tikrai sunku, Gytė nesigaili pasiryžusi savanoriauti. Jai teko ne tik iš arti pamatyti šventę, jos organizacinius užkulisius ir įvertinti, ką reiškia suorganizuoti tokio dydžio renginį, jį sustyguoti taip, kad viskas sklandžiai vyktų, – mergina susirado daugybę naujų draugų, atvykusių iš įvairių Lietuvos miestų.

Beje, išsikalbėjusi su savanoriais Gytė atkreipė dėmesį, kad dauguma jų – kažkada patys dalyvavę Dainų šventėse – šokę, dainavę ar groję. Jiems visiems išlikusi nostalgija dalyvius vienijančiai bendrystei ir tam neapsakomam jausmui, kurį žodžiais sunku nupasakoti. Vilkaviškietės pažinti savanoriai neabejojo, kad po dvejų metų vėl sugrįš į Dainų šventę jei ne dalyvauti, tai prisidėti savanorišku darbu.

„Ši patirtis buvo be galo įdomi, tad tikrai rekomenduočiau savo bendraamžiams tai išbandyti. Tiesa, jie turėtų nusiteikti tam, kad gali susidurti su neprognozuojamomis situacijomis, kai reikia greitai priimti sprendimą ir rasti išeitį. Bet ir tai patirti tikrai verta“, – kalbėjo savanorio sertifikatą iš sostinės parsivežusi G. Jasulaitytė.