Vilkaviškio kraštas – lietuvių ir lenkų kultūrų sankirta

Tęsiame pasakojimą apie lietuvių ir lenkų kultūrų sąlyčio taškus, abiem kultūroms reikšmingas vietas bei asmenybes.

Bendros kultūros pėdsakai Alvito krašte

Ryškus Vilkaviškio krašto ryšių su lenkiška bajorijos kultūra ženklas – Alvito Šv. Onos bažnyčios šventoriaus XIX a. neogotikinė koplyčia, kurios rūsyje palaidoti Gauronskių giminės atstovai.

Lenkakalbei ir lotyniškajai Abiejų Tautų Respublikos švietimo, jėzuitų mokyklų ir literatūros tradicijai priklauso ir netoliese, Rutkiškių dvare, gimęs jėzuitas, kanauninkas, literatūros ir iškalbos profesorius, vertėjas, poetas ir publicistas Dovydas Zigmantas Pilchovskis. Dovydo tėvui karalius Augustas II už nuopelnus davė valdyti Tabariškių seniūniją (dabar Keturvalakių kraštas), ir šis įsigijo Rutkiškių dvarą. Čia ir gimė sūnus Dovydas. Jis mokėsi jėzuitų mokyklose, įstojo į jėzuitų ordiną. 1766 m. Vilniaus akademija jam suteikė filosofijos daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnį, 1773 m. – teologijos daktaro, o 1778 m. – kanonų teisės doktoratą. Jis buvo pirmasis Literatūros ir retorikos katedros profesorius. Taigi, vienas žmogus įgijo net tris doktoratus skirtingose mokslo srityse. Tai liudija kunigo erudiciją, mokslinį akiratį ir asmenybės brandą. Vadovavo Akademijos, vėliau universiteto, spaustuvei, o 1793 m. jam buvo pasiūlytos Vilniaus universiteto rektoriaus pareigos, kurių jis atsisakė. Išleido paties parašytą veikalą „Šimtas pastabų trumpų ir svarbių…“, vertė iš lotynų į lenkų kalbą romėnų klasikus. Lietuvių kultūrai D. Z. Pilchovskis svarbus kaip iš Vilkaviškio krašto kilęs Vilniaus intelektinės kultūros veikėjas, o lenkų kultūrai – kaip lenkakalbės ir lotyniškosios Abiejų Tautų Respublikos švietimo, literatūros bei jėzuitų tradicijos atstovas.

Išugdė Kybartų kraštas

Kybartai buvo ne provincijos pakraštys, o judrus daugiakultūris pasienio ir geležinkelio miestas, iš kurio kilo europinio lygio menininkai. Čia gimė dirigentas, smuikininkas, kompozitorius, pedagogas, vienas Varšuvos filharmonijos kūrėjų, Varšuvos konservatorijos direktorius ir Varšuvos operos meno vadovas Emilis Mlynarskis (1870–1935). Tai vienas ryškiausių lenkų kultūros vardų, susijusių su Vilkaviškio kraštu.

1898 m. gegužės 13 d. Kybartuose gimė lenkų etnologė, habilituota daktarė, Vilniaus ir Torunės akademinės aplinkos veikėja Marija Znamerovska-Priuferova. Ji dirbo Vilniaus universiteto Etnografijos muziejuje, dėstė Vilniaus universitete, o po karo persikėlė į Torunę ir tapo viena svarbiausių Torunės etnografijos muziejaus kūrėjų bei ilgamete jo direktore. Šiandien Torunės etnografijos muziejus yra pavadintas jos vardu, o tai reikšmingas Kybartų ryšys su Lenkijos mokslo ir muziejininkystės istorija.

Netoli Kybartų buvusiame Eustachovo dvare gimė ir dar vienas svarbus Lietuvos lenkų visuomenės, švietimo bei politikos veikėjas, Lietuvos Seimo narys, lenkų frakcijos atstovas, su lenkų spauda, švietimo organizacijomis ir kultūros draugijomis susijęs Viktoras Budzinskis.

Virbalis sietinas su garsių giminių vardais

Virbalis – taip pat svarbus daugiakultūris pasienio miestas. Jame ryškus Lietuvos ir Lenkijos epochos kultūros sluoksnis, siekiantis XVI a., kai miesto istorijoje minima Lenkijos karalienė Bona Sforca. Nors nebuvo vietinė, jos vardas siejamas su pasienio prekybos plėtra, susisiekimo reikšme.

Ryškią atmintį palikusi Virbalio kapinėse esanti Rekošų giminės trijų kartų mauzoliejinė koplyčia, pastatyta apie 1860 m. Tai vienas aiškiausių lenkiškos bajoriškos atminties ženklų rajone. Giminė sietina ne tik su krašto atminties ir kapinių kultūra, bet ir su platesne XIX a. modernėjimo istorija: Rekošai susiję su Kauno pramone. Tai Užnemunės modernėjimo, pramonės, dvarų ekonomikos ir kapinių paveldo istorija. Rekošai turėjo dvarų ir valdų Virbalio apylinkėse.

Krašte sutinkame Izdebskių giminės pėdsakų. Virbalyje gimė kunigas, daktaras, vyskupas, apie 1670 m. paskirtas karaliaus asmeniniu sekretoriumi Adalbertas Izdebskis. Nuo 1649 m. jis buvo Smolensko, vėliau Vilniaus katedrų kapitulos kanauninkas, Prienų klebonas ir Vilniaus vyskupijos sufraganas. 1640 m. A. Izdebskis parašė panegiriką Vilniaus vaivadai Jonušui Skuminui Tiškevičiui.

Bartninkų krašto asmenybės

Bartninkai – dar viena svarbi Vilkaviškio krašto bajoriškąją kultūrą, 1863 m. sukilimo istoriją bei tradicijas menanti vietovė. Čia kapinėse palaidoti Vilkabalių dvare gimę 1863 m. sukilimo dalyviai broliai Wladislavas Edmundas ir Ksaveras Francišekas Zbrzezinskiai.

Tarpukariu ir vėliau – iki 1950 m., Bartninkų valsčiui priklausė ir Klampučių dvaras. Jame gimė Lietuvos kariuomenės generolas Bronius Skomskis – vienas svarbiausių tarpukario Lietuvos kavalerijos organizatorių. Jis priklausė Suvalkijos bajorijos aplinkai, kurioje buvo gyva lenkų kalba ir kultūrinė tradicija, tačiau svarbiausia gyvenimo veikla buvo susijusi su Lietuvos valstybe. 1921 m. pradėjęs tarnybą Lietuvos kariuomenėje, B. Skomskis vadovavo Pirmajai raitelių divizijai, vėliau – Kavalerijos atskirajai brigadai, buvo Vyriausiojo kariuomenės štabo kavalerijos inspektorius. Mirė 1935 m. Šūklių dvare, palaidotas Žaliosios kapinėse.

Dvare kurį laiką gyveno viena spalvingiausių bendros kultūros asmenybių – Lankeliškiuose gimęs lietuvių ir lenkų kultūrų paribio žmogus Juozapas Albinas Herbačiauskas. Tai lietuvių ir lenkų rašytojas, visuomenės bei kultūros veikėjas, literatūros kritikas, eseistas ir modernizmo idėjų skleidėjas. Krokuvos Jogailos universitete jis dėstė lietuvių kalbą, o vėliau Vytauto Didžiojo universitete Kaune – lenkų kalbą ir literatūrą, rašė lietuviškai ir lenkiškai. Lietuvių kultūrai jis svarbus kaip vienas eseistikos pradininkų ir modernizmo idėjų skleidėjų, o lenkų kultūrai – kaip Krokuvos kultūrinės aplinkos veikėjas, palaikęs ryšius su „Jaunosios Lenkijos“ judėjimu ir pristatęs lietuvių kultūrą Lenkijoje.

Vištytis – vienas įdomiausių pasienio miestelių

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos, Suvalkijos, Prūsijos ir Lenkijos pasienio kultūrų sankirtoje – Vištytis, vienas įdomiausių to meto pasienio miestelių. 1538 m. jau minimas Vištyčio dvaras. 1570 m. Žygimantas Augustas miesteliui suteikė Magdeburgo teises ir herbą su vienaragiu. Tai dar vienas bendrų Lietuvos ir Lenkijos valdovų laikotarpio pėdsakas, leidžiantis pristatyti Vištytį kaip seną karališkojo ir Abiejų Tautų Respublikos teisinio bei administracinio pasaulio miestelį, kuriame taip pat susipynė lietuviškasis, lenkiškasis, žydiškasis ir vokiškasis kultūros sluoksniai.

Vištyčio ryšys su lenkų kultūra ir Lenkijos istorija išliko net XX a. pradžioje. Pavyzdžiui, 1909 m. Seinų vyskupas nurodė, kad kas ketvirtą sekmadienį Vištyčio bažnyčioje būtų giedama lenkiškai, o kitais sekmadieniais – lietuviškai. Ir lenkų, ir lietuvių kalbos bei kultūros čia buvo svarbi vietos religinio bei visuomeninio gyvenimo dalis.

Vištyčio apylinkių kapinės leidžia skaityti krašto istoriją per antkapius ir įrašus: čia rasime ir lietuviškų, ir lenkiškų pavardžių, lenkiškų epitafijų, raidyno formų, katalikiškų simbolių. Tai vienas stipriausių lenkų kultūros pėdsakų.

Kraštas mena ir lietuvių bei lenkų kultūrinę jungtį atspindinčias asmenybes. Tai Abiejų Tautų Respublikos bajoriškosios ir katalikiškosios kultūros atstovai Jurgis Tiškevičius – Žemaičių ir Vilniaus vyskupas. 1898 m. čia gimė gydytojas, sportininkas, Lenkijos kariuomenės karininkas, 1920 m. karo dalyvis, vėliau Katynės nusikaltimo auka Julianas Gruneris, o 1808 m. – lenkų ir žydų autorius, vertėjas, leidėjas ir knygininkas Leonas Holenderskis, dėl savo veiklos patekęs į Rusijos valdžios nemalonę ir turėjęs pasitraukti į Paryžių. Jis ypač įdomus tuo, kad jungia Vištyčio žydų, lenkų ir Prancūzijos emigracinės kultūros istoriją.

Liudija ilgą bendros valstybės laikotarpį

Lenkų kultūros bei bendros Lietuvos–Lenkijos istorijos pėdsakų galima aptikti daugelyje Vilkaviškio krašto dvarviečių. Pasakojama, kad Vinkšnupių dvare apie 1908 m. trumpai lankėsi Jozefas Pilsudskis. Dvaras susijęs ir su Wojciecho Jaruzelskio šeima: 1939 m. bėgdama iš karo apimtos Lenkijos ji čia rado prieglobstį. Deja, 1941 m. birželį Jaruzelskiai sovietų valdžios buvo ištremti į Sibirą. Tuo metu šeimoje augo septyniolikmetis Wojciechas, vėliau tapęs Lenkijos generolu ir vienu paskutiniųjų komunistinės Lenkijos politinių vadovų.

Su bendra LDK istorija siejamas ir Šiaudiniškių dvaras.

Vilkaviškio krašto istorijoje lenkų kultūros pėdsakai nėra vien atskiri vardai, herbai, dvarų griuvėsiai ar senų kapinių įrašai. Jie liudija ilgą bendros valstybės, bendros bajoriškosios kultūros, katalikiškos tradicijos, švietimo ir meno ryšių laikotarpį. Ši istorija nebuvo vienalytė – joje susipynė lietuvių, žydų, vokiečių, lenkų, totorių kultūros patirtys.

1569 m. liepos 1-ąją pasirašyta Liublino unija primena ne tik politinį sprendimą, bet ir šimtmečius kurtą bendrą kultūros pasaulį. Vilkaviškio krašte jis atsiskleidžia per Pacų, Oginskių, Gavronskių, Chmarų, Rekošų ir kitų giminių palikimą, per bažnyčias, dvarus, mokyklas, menininkų bei visuomenės veikėjų biografijas. Šie ženklai leidžia mūsų kraštą matyti ne kaip nuošalų paribį, o kaip gyvą pasienio erdvę, kurioje susitikdavo skirtingos kalbos, tradicijos ir idėjos.

Kalbėdami apie lenkų kultūros pėdsakus Vilkaviškio krašte iš tiesų kalbame apie bendrą atmintį. Ji kviečia ne skirstyti praeitį į „savą“ ir „svetimą“, bet geriau suprasti, kiek daug mūsų kultūros, istorijos ir tapatybės sluoksnių susiformavo būtent per tarpusavio ryšius.

Parengė Vitas GIRDAUSKAS

Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro direktorius

(Pabaiga. Pradžia Nr. 48)