Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997) – viena ryškiausių ir universaliausių XX a. Lietuvos kultūros asmenybių, pasiekusių stulbinančią tarptautinę karjerą. Grafikas, skulptorius, vitražistas, pedagogas. Jo kūrybinis kelias driekėsi per Sūduvos kaimus, Paryžiaus universitetus, karo pabėgėlių stovyklas ir didžiausius JAV didmiesčius iki pat katalikybės širdies – Vatikano.
Suvalkija – kūrėjo vaikystės žemė
Nors V. K. Jonynas gimė Ūdrijos kaime, tuometinėje Kalvarijos apskrityje (Alytaus r.), jo ankstyvoji vaikystė ir asmenybės formavimasis yra neatsiejami nuo Vilkaviškio rajono bei jo apylinkių. Vaikui tebuvo pustrečių metų, kai šeima persikėlė gyventi į Paprūsės pasienį. Tada ir prasidėjo itin svarbus būsimojo kūrėjo ugdymosi etapas.
Visame pasauliniame menotyros kontekste, trumpose V. K. Jonyno biografijose šis periodas dažniausiai praleidžiamas, nors jo įtaka nepaprastai svarbi – tai asmenybės ir jo pasaulėjautos šaknys.
Pirmieji žingsniai – Lauckaimio pradžios mokykloje
Lauckaimio kaime (Kybartų sen.) veikusi pradžios mokykla tapo pačia pirmąja V. K. Jonyno mokslo ir kūrybos stotele. Čia pasireiškė ankstyvieji jo talento požymiai.
Popierius po Pirmojo pasaulinio karo buvo didelis deficitas, tad mažasis Vytautas piešdavo ant bet kokių prieinamų medžiagų – knygų, laikraščių paraštėse, net ant pakuočių popieriaus. Iš pradžių mokytojai jį bardavo dėl gadinamų vadovėlių, bet pastebėję išskirtinį vaiko rankos tikslumą bei erdvės pajautimą skatino jį piešti. Būtent Lauckaimio mokyklos pedagogai įžvelgė berniuko gabumus ir primygtinai įkalbėjo tėvus leisti sūnų mokytis toliau.
Vėliau pats dailininkas atsiminimuose minėjo, kad persikėlimas į Suvalkijos lygumas jam paliko neišdildomą įspūdį. Begaliniai laukai ir atviras horizontas išmokė jį matyti bei komponuoti dideles erdves, o tai vėliau tapo jo garsiųjų medžio raižinių vizitine kortele.
Maištingi metai Naumiesčio „Žiburio“ gimnazijoje
1919 m., baigęs Lauckaimio pradžios mokyklą, V. K. Jonynas tęsė mokslus netoliese esančioje, ką tik įkurtoje tuometinėje Naumiesčio „Žiburio“ gimnazijoje.
Gimnazijoje būsimasis menininkas mokėsi iki 1923 m.
Jo nepriklausomas būdas, berniukiškas maištingumas ir nesutarimai su griežta, konservatyvia administracija lėmė tai, kad gimnazijos jis formaliai nebaigė – iš jos buvo pašalintas.
Tačiau Naumiestyje praleisti ketveri metai giliai suformavo jaunuolio patriotinę pasaulėžiūrą. Miesto aplinka, persunkta Vinco Kudirkos idėjų ir lietuvybės dvasios, padėjo pamatus visą gyvenimą trukusiam pasišventimui lietuviškajai kultūrai.
Studentų streiko organizatorius ir dalyvis
Palikęs Suvalkiją, 1923 m. V. K. Jonynas išvyko į laikinąją sostinę Kauną. Sėkmingai išlaikęs stojamuosius egzaminus Kauno meno mokykloje, 1923–1929 m. mokėsi pas Adomą Galdiką ir Adomą Varną. Ir čia pasireiškė jo maištingas charakteris.
1929 m. kilus didžiuliam nepasitenkinimui dėl mokyklos direktoriaus Kajetono Sklėriaus reformų (kai buvo bandoma pertvarkyti klases ir nušalinti visų autoritetą Justiną Vienožinskį), studentai surengė riaušes. Koridoriuose buvo paleisti dūmai, kilo sumaištis, o įstaigos vadovybė iškvietė policiją.
V. K. Jonynas buvo vienas aktyviausių šio streiko organizatorių bei dalyvių, todėl po sukilimo numalšinimo, jau baigiantis studijoms, jaunuolis buvo pašalintas ir iš šios mokyklos, o pati mokykla laikinai neteko savivaldos teisių.
Paryžiaus užkariavimas ir pasaulinis pripažinimas
Tai nesustabdė jauno menininko. Verstis atsitiktiniais grafikos užsakymais spaudoje pradėjęs dailininkas sukaupė lėšų ir 1931 m. išvyko studijuoti į Paryžių. Per gana trumpą laikotarpį (1931–1935 m.) jis baigė net dvi prestižines aukštąsias mokyklas, įgijo medžio raižinių, knygos meno, skulptūros bei baldų konstravimo specialybes.
1935 m. buvo surengta personalinė V. K. Jonyno darbų paroda garsiame Paryžiaus meno rajone veikusioje „Zak“ galerijoje, kur sulaukė stulbinančiai puikių prancūzų kritikų vertinimų. 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje jo grafikos kūriniai ir plakatai pelnė aukso medalį, o baldų projektai – Garbės diplomą.
Už neįtikėtinus nuopelnus kultūrai Prancūzijos vyriausybė jam suteikė prestižinį Garbės legiono kryžių (ordiną).
Kūrybos ir karjeros laikotarpis Kaune
Po studijų Paryžiuje grįžęs į Lietuvą V. K. Jonynas dėstė Kaune ir iliustravo knygas. Kurdamas savo grafikos šedevrą – iliustracijas Kristijono Donelaičio poemai „Metai“ (išleista 1940 m.) – daugelį kaimo buities elementų, ratelių, drabužių raštų ir veikėjų veidų tipažų jis tiesiogiai nupiešė iš savo vaikystės prisiminimų apie Lauckaimį bei Vilkaviškio krašto žmones. Manoma, kad dalis jų ir sukurta ar pradėta kurti Lauckaimyje.
1935–1940 m. V. K. Jonynas dėstė Kauno meno mokykloje, 1936–1941 m. buvo Lietuvos paminklų apsaugos inspekcijos darbuotojas, vėliau ėjo viršininko pareigas. 1941–1944 m. vadovavo Kauno taikomosios dailės institutui, dirbo dėstytoju.
Karo audros: Freiburgo meno mokykla
Bėgdama nuo artėjančios sovietų okupacijos, 1944 m. Jonynų šeima ir V. K. Jonynas pasitraukė į Vakarus. Prancūzų kontroliuojamoje zonoje, Vokietijos mieste Freiburge, kraštietis atliko milžinišką humanitarinį ir kultūrinį darbą.
Remiamas prancūzų kultūros administracijos, 1946 m. jis įkūrė Freiburgo dailės ir amatų mokyklą, kuriai pats vadovavo iki 1949 m. Karo nuniokotoje Europoje ši mokykla tapo išsigelbėjimo ratu šimtams iš Baltijos šalių pasitraukusių studentų ir menininkų, kurie čia gavo maistą, pastogę ir galimybę tęsti profesionalias studijas. Mokykla veikė iki 1950 metų.
1950–1951 m. V. K. Jonynas dėstė Dailės ir architektūros mokykloje Mainze.
Monumentalusis menas JAV ir jo viršūnė Vatikane
1951 m. dailininkas persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Niujorke dėstė Catano Rose’o meno institute (1952–1956), Fordhamo universitete (1957–1973). Niujorke V. K. Jonynas kartu su savo buvusiu mokiniu dailininku Donaldu Alanu Šeperdu įkūrė bažnytinio meno studiją (Jonynas & Shepherd Art Studio) ir pasinėrė į monumentalųjį bažnytinį meną.
V. K. Jonynas suprojektavo ir vitražais, mozaikomis bei skulptūromis dekoravo daugiau nei 60 JAV bažnyčių ir visuomeninių pastatų. Jis dėstė universitetuose, o 1971 m. lietuvis buvo išrinktas JAV nacionalinės akademijos nariu. 1964 m. jam buvo patikėta sukurti skulptūrinį reljefą Vatikano paviljonui Pasaulinėje Niujorko parodoje.
Didžiausiu jo gyvenimo pasiekimu tapo Romoje, Šv. Petro bazilikos požemiuose, už išeivijos lėšas įrengta Lietuvių kankinių koplyčia (1970 m.). V. K. Jonynas buvo vyriausiasis jos interjero autorius, savo rankomis iškalęs balto travertino bareljefus su Lietuvos valdovų Mindaugo, Vytauto atvaizdais bei Sibiro tremtinių kančių scenomis. Šią koplyčią iškart po išrinkimo aplankė popiežius Jonas Paulius II.
Sugrįžimas į Tėvynę
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę menininkas sugrįžo į gimtąją šalį ir padovanojo jai visą savo neįkainojamą kūrybinį palikimą. 1993 m. buvo atidaryta Vytauto Kazimiero Jonyno galerija Druskininkuose (Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas), kurioje pats menininkas iki pat mirties leisdavo vasaras, bendraudavo su lankytojais.
Dailininkas mirė 1997 m. gruodžio 4 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Jo gyvenimo odisėja, prasidėjusi nuo slapta pripaišomų sąsiuvinių paraščių Lauckaimio pradžios mokykloje, tapo viena ryškiausių Lietuvos meno sėkmės istorijų pasaulyje.
2027-uosius paskelbkime V. K. Jonyno metais
Gimtajame krašte kūrėjas irgi buvo pastebėtas. Muziejininkės Aušros Mickevičienės ir kybartiečio gido Vito Katkevičiaus iniciatyva 2009 m. Lauckaimyje, Jonynų sodybos vietoje, pastatytas ąžuolinis kryžius menininkui atminti. Kaimo bendruomenės narių iniciatyva sodybvietė gražiai sutvarkyta. Per ekskursijas Kybartuose gidas V. Katkevičius ekskursantams primena, kad V. K. Jonynas – Kybartų krašto menininkas, iliustravęs Kristijono Donelaičio „Metus“.
Artėjant kūrėjo 120-ųjų gimimo ir 30-ųjų mirties metinių datai, Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras siūlo 2027-uosius paskelbti Vytauto Kazimiero Jonyno metais. Prisimindami pasaulinio pripažinimo sulaukusį kūrėją galėtume restauruoti jau pablukusį 2009 m. jo garbei pastatytą kryžių, galbūt paruošti renginių (parodų, diskusijų, paskaitų) ciklą ir taip pagerbti nepelnytai primirštą žymųjį kraštietį,
KŪRYBOS ĮVAIROVĖ
V. K. Jonynas kūrė estampus, iliustravo knygas, piešė plakatus, ekslibrisus, pašto ženklus, liejo akvareles.
Nuo 1951 m. kūrė dekoratyvines skulptūras, vitražus, mozaikas, bareljefus, projektavo baldus.
Jo grafikos kūriniams būdinga meistriška, raiški raižysena, linijų ritmika, skulptūroms, vitražams – išradinga, ritmiška kompozicija, apibendrintos, konstruktyvios formos.
Nuo 1930 m. menininkas dalyvavo parodose Lietuvoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Italijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kt. Po jo mirties surengtos parodos Vilniuje (2007), Kėdainiuose (2019).
1993 m. už nuopelnus Lietuvos menui ir kultūrai V. K. Jonynas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu (Komandoro kryžiumi), o 1996 m. tapo Vilniaus dailės akademijos garbės daktaru.
Jo kūriniai saugomi dailės muziejuose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Parengė Vitas GIRDAUSKAS
Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro direktorius
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.